События

Lietuva intensyviai patiria Rusijos žiniasklaidos informacinius išpuolius. Savaitraščio "Ruskij reportior" vyriausiasis redaktorius Vitalijus Leibinas pripažįsta, kad galingesnė valstybinė žiniasklaida laikosi Kremliaus žaidimo taisyklių, tačiau laisvas žodis čia taip pat egzistuoja.

– Kaip bendrai įvertintumėte Rusijos žiniasklaidos padėtį? Jos objektyvumą, profesionalumą?

– Rusijoje yra laisva ir profesionali žurnalistika – tai pirma. Kitas klausimas – yra politinių ir ekonominių problemų, kurios trukdo jai vystytis. Ne tik mūsų šalyje žiniasklaida gyvena labai sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis. Ypač ryškus kontrastas su 2007-aisiais, kai mes tik pradėjome leidybą. Tokių pelno ir augimo rodiklių iki šiol nepavyko atkurti.

Antra, tokioje didelėje šalyje kaip Rusija kyla problemų dėl spausdintinės produkcijos platinimo infrastruktūros. Ir ne tik spausdintinės, televizijos turi savo rūpesčių. Jeigu nori paleisti kabelinę televiziją, infrastruktūra nėra pakankamai išvystyta, kad būtų galima išeiti į rinką ir konkuruoti su didžiaisiais valstybiniais kanalais, kurie susižeria 90 proc. visos reklamos. Tinkamas žingsnis būtų demonopolizuoti ir padaryti nevalstybinius valstybinius žiniasklaidos sektorius.

Valstybė didžiausią įtaką turi didžiųjų valstybinių televizijos kanalų sektoriuje – tai pirmas probleminis sektorius. O antras – tai regioninė žiniasklaida, tiesiogiai pavaldi regioninei valdžiai. Regionuose yra privačių ir laisvų leidinių, bet labai daug jų priklauso nuo regioninės valdžios. Šios problemos iš esmės nėra federalinėje spaudoje, internete. Bet mano paminėti du sektoriai – regioninė spauda ir centriniai televizijos kanalai – yra labai spaudžiami valstybės.

Mano nuomone, būtų sąžiningiau, jeigu valstybė mokėtų už savo požiūrio skleidimą per valstybinius kanalus, o ne atimtų visą reklamą iš rinkos. Reikėtų leisti vystytis ir privačiajai žiniasklaidai.

– "Pirmasis Baltijos kanalas", "Rosija", NTV – ar šios didžiosios televizijos turi nors kiek laisvės, ar yra visiškai priklausomos nuo valdžios?

– Kaip jau sakiau, jos pasiima beveik visą reklamą ir labai priklauso nuo dominuojančios politinės pozicijos. Bet čia viskas sudėtingiau nei vien valstybės įtaka. Šių kanalų generaliniai prodiuseriai yra daug stambesnės politinės figūros už ministrus ar prezidento administracijos pareigūnus. Taigi nėra taip, kad jiems sako, ką daryti, atrodo, jie yra tiek įtakingi, jog dažnai patys daro įtaką valstybės politikai. Bet, aišku, jie laikosi valstybės interesų, kaip juos supranta, vagoje.

– Lietuvoje neseniai buvo uždrausta transliuoti Rusijoje pagamintas "Pirmojo Baltijos kanalo" laidas. Kaip į tai buvo sureaguota Rusijoje?

– Man atrodo, kad drausti informaciją ar bet kokį jos traktavimą mažų mažiausiai keista. Gerai turėti konkuruojančią nuomonę, net jeigu ji gimsta iš požiūrio, kuris tau nemalonus. "Pirmajame Baltijos", "Rosijos" ir NTV kanaluose yra laidų, kurios nepatinka daugeliui pačioje Rusijoje. Kai kuriose laidose yra iškraipymų, pernelyg agresyvi intonacija, tendencingai pateikiami faktai. Bet didiesiems pasauliniams televizijos kanalams tai ne naujiena, jie dažnai tai daro. Jie dirba su specifine auditorija ir kita kalba, nei mes dirbame savo žurnale. Mes bandome parodyti, kas yra, o televizijos žanras yra skirtas labai paprastam vartojimui. Juk daugelis žiūri televiziją viena akimi ir klausosi viena ausimi, ne taip atidžiai, kaip skaito spaudą. Todėl kuo garsiau šauki per televiziją, tuo daugiau galimybių, kad tave pastebės.

Jeigu būtumėte žiūrėję televizijos kanalą "Fox" tuo metu, kai jis kovojo su JAV prezidentu Baracku Obama ir jo politika, būtumėte pamatę, kad agitacinio nusiteikimo lygis prilygo "Pirmojo Baltijos kanalo". Kitas dalykas – Jungtinėse Valstijose skirtingos stambios televizijos atstovauja skirtingų partijų interesams, o Rusijoje kitai nuomonei atstovaujantys kanalai yra daug mažesni.

Kita vertus, yra ir centrinių televizijos kanalų, kurie pristato opozicijos požiūrį. Štai televiziją "Dožd" palaikė net pats tuometis prezidentas Dmitrijus Medvedevas, davęs jai interviu. Žvelgiant į Rusiją iš užsienio, atrodo, kad visas Rusijos informacinis laukas užpildytas vien agitacinių šūkių. Bet viskas yra sudėtingiau, nebūnant šalyje sunkiau pamatyti kitą spaudą, kitus televizijos kanalus.
O federalinė spauda didžiąja dalimi yra laisva. Maža to, federalinių laikraščių darbuotojai dažnai yra opoziciškai nusiteikę, tokia susiklostė tradicija. Laikraščių "Vedomosti" ir "Komersant", taip pat daugelio interneto portalų žurnalistai gana kritiškai vertina valdžią.

– Kaip Rusijos žiniasklaidoje pristatoma Lietuva? Apklausos rodo, kad rusai ją ir kitas Baltijos šalis laiko nedraugiškomis, o žiniasklaida tikriausiai irgi prisideda prie tokio įvaizdžio formavimo?

– To priežastis yra informacijos trūkumas, o žurnalistams paprasčiau kurti konfliktą iš negatyvių dalykų. Kai iš Lietuvos jokios informacijos nėra, o pirmoji pasirodžiusi yra konfliktinė Rusijos atžvilgiu, štai ir atsiranda toks nukrypimas. Jeigu abipusis interesas būtų didesnis, pamatytume daugybę sąlyčio taškų, žmonių istorijų, kurios vienytų, o ne skirtų.

Kita problema yra ta, kad politinė retorika ir mūsų valstybių atstovų elgesys yra labai konfliktiškas. Iš dalies suprantama kodėl – naujos ES valstybės kūrė savo nepriklausomybę ir naują ideologiją remdamosi išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos idėja. Bet ši ideologija ėmė reikštis kaip išsivadavimas iš Rusijos, nors ko iš jos vaduotis, jeigu ji jau seniai nėra Sovietų Sąjunga?

Ši retorika vis dar gyvuoja, ji tikriausiai reikalinga vidaus vartojimui. Bet ji taškosi ir į išorę bei sukelia, švelniai tariant, nesupratimą.
Čia geras pavyzdys yra Lenkija. Kai jai vadovavo Kaczyńskių partija, jie dažnai vartojo antirusišką retoriką vidaus politikos tikslams pasiekti ir nacionalistiniam elektoratui mobilizuoti. Bet paaiškėjo, kad tai kenkia Lenkijai. Dabartinis šalies prezidentas vykdo gerokai pragmatiškesnę politiką. Nors nei lenkiškasis patriotizmas, nei savo interesų gynimas niekur nedingo, tapo aišku, kad Lenkija suinteresuota turėti gilesnį dialogą su Rusiją. Juk tai ne tik ekonominis pragmatizmas, bet ir sveikas protas: visada geriau kalbėtis negu kivirčytis.

– Rusija irgi suinteresuota palaikyti gerus santykius su ES?

– Taip, bet Rusija yra didelė valstybė, o ES vyriausybių yra daug. Todėl Rusija negali susifokusuoti ir aktyviai dirbti su kiekviena valstybe. Ji aktyviai plėtoja dialogą su didžiosiomis ES valstybėmis, pirmiausia Vokietija. Ten irgi ne viskas sklandu, bet šis dialogas labai gilus. Ten yra milžiniški politiniai ir ekonominiai interesai.

Kažkuriuo metu Rusijoje irgi buvo didelis euroromantizmas. Ir paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ir šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžioje viena dominuojančių idėjų buvo bandymas sukurti bent bendrą ekonominę erdvę su ES. Laisvosios prekybos zona nuo Lisabonos iki Vladivostoko – tokia ideologinė tezė tuomet gyvavo. Intensyviai vyko derybos dėl vizų režimo supaprastinimo. Bet viskas labai buksavo. Vieną akimirką Rusijai atrodė, kad netgi lengviau būtų įstoti į NATO.

Bet šį romantizmą smarkiai pakirto iš pradžių karas Irake, o paskui Oranžinė revoliucija Ukrainoje. Tai buvo didžiausias smūgis Rusijos ir ES santykiams. Rusijoje imta manyti, kad dialogas nesimezga, kad partneriai bando pastatyti sieną tarp savo Europos ir svetimos Europos. Ir kad ši siena gali kirsti tiesiai per Rusijos valstybinius interesus.

Jeigu ši siena eina per Ukrainos sieną ar per pačią Ukrainos teritoriją, tai negali nejaudinti Rusijos vien dėl to, kad milijonai šeimų turi giminių abiejose sienos pusėse. Įsivaizduokite, atsiranda griežta siena arba ideologinė antipatija, kaip buvo Viktoro Juščenkos prezidentavimo metais. Juk tai buvo labai dramatiška. Laimė, niekas nesugalvojo įvesti vizų režimo tarp Rusijos ir Ukrainos, nes būtume turėję dar ir humanitarinę katastrofą. Bet tokie nedraugiški santykiai atsiliepė šeimoms, gyvenančioms abipus sienos.

Mano nuomone, pati idėja, kad yra teisingi europiečiai ir yra neteisingi europiečiai, yra antihumaniška.