События

Daug Ru­si­jos gy­ven­to­jų te­be­jau­čia trau­mą dėl ru­sų kaip at­skir­tos tau­tos. Šios ša­lies vie­šo­sios nuo­mo­nės ty­ri­mų cen­tro ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus Va­le­ri­jaus Fio­do­ro­vo tei­gi­mu, esa­ma prob­le­mų su ru­sų iden­ti­te­tu: ne­ma­ža jų da­lis te­be­ma­no, kad Ukrai­na yra Ru­si­jos da­lis, ta­čiau kai ku­rių Šiau­rės Kau­ka­zo res­pub­li­kų sa­vo ša­li­mi ne­lai­ko.

Nors nuo­mo­nės ty­ri­mų apk­lau­sos ro­do, kad daug ru­sų Lie­tu­vą pri­ski­ria prie ne­drau­giš­kiau­sių Ru­si­jai vals­ty­bių, Vil­niu­je vie­šė­ju­sio V.Fio­do­ro­vo tvir­ti­ni­mu, jo tau­tie­čiai apie mū­sų ša­lį ma­žai gal­vo­ja. Esą į to­kius są­ra­šus ge­ro­kai daž­niau pa­ten­ka ki­tos Bal­ti­jos ša­lys.

„Ru­siš­kas kryžius“

- Jū­sų cen­tras kiek­vie­ną mė­ne­sį žmo­nių klau­sia, ko­kios yra di­džiau­sios prob­le­mos, su ku­rio­mis su­si­du­ria Ru­si­ja. Tai­gi kas ne­ra­mi­na ru­sus?

- Dau­giau nei me­tus pa­grin­di­nė prob­le­ma yra ko­mu­na­li­nis ūkis. Jei­gu so­viet­me­čiu mū­sų eko­no­mi­kos juo­do­ji sky­lė bu­vo že­mės ūkis, da­bar tai jau pra­ei­tis – eks­por­tuo­ja­ma mi­li­jo­nai to­nų grū­dų, ko ne­bu­vo nuo ca­ri­nės Ru­si­jos lai­kų. Ta­čiau į juo­dą­ją sky­lę nu­sly­do ko­mu­na­li­nis ūkis, ku­rio pa­slau­goms ap­mo­kė­ti iš­lei­džia­mi di­džiu­liai pi­ni­gai, ta­ri­fai nuo­lat au­ga, si­tua­ci­ja vi­siš­kai ne­skaid­ri, ran­da­si ir ban­kru­tuo­ja įmo­nės, pa­slau­gų ko­ky­bė ne­ge­rė­ja, bet iš­lai­dos joms vis au­ga. Tai tam­pa ir po­li­ti­ne prob­le­ma. Ne­se­niai pre­zi­den­tas įkū­rė spe­cia­lią Sta­ty­bų, būs­to ir ko­mu­na­li­nio ūkio mi­nis­te­ri­ją, pe­rio­diš­kai ren­gia po­sė­džius šia te­ma, nes jos ig­no­ruo­ti ne­beį­ma­no­ma, rei­ka­lin­gi ra­di­ka­lūs pa­si­kei­ti­mai.

An­tro­je vie­to­je – mig­ra­ci­ja. Ji ypač ak­tua­li di­die­siems mies­tams. Tai ne vie­na prob­le­ma, grei­čiau – jų mi­ši­nys. Žmo­nės ne tiek bi­jo, kiek jau­čia tam ti­krą ne­aiš­kią grės­mę, ky­lan­čią ne iš im­ig­ran­tų dar­bi­nin­kų, ku­rie pa­pras­tai yra tai­kios iš­vaiz­dos, o dėl to, kad jų vis dau­gė­ja, jog jie ap­si­gy­ve­na lo­ka­liai, uži­ma iš­ti­sus na­mus ir gat­ves. Mo­kyk­lo­se vis dau­gė­ja im­ig­ran­tų vai­kų, ku­rie pra­stai kal­ba ru­siš­kai, to­dėl ru­sų šei­mos sie­kia pa­keis­ti kla­ses, nes, su­pran­ta­ma, kad jo­se mo­ky­mo­si ly­gis yra pra­stes­nis. To­kiu bū­du for­muo­ja­si ge­ti­za­ci­jos ten­den­ci­ja – im­ig­ran­tai gy­ve­na kom­pak­tiš­kai, pa­gal sa­vo tai­syk­les, ne­ma­to­muo­se ank­la­vuo­se. Tai dar la­biau di­di­na bai­mes. Ži­no­ma, tuo nau­do­ja­si po­li­ti­kai, pir­miau­sia – opo­zi­ci­jos. Per­nai Mask­vos me­ro rin­ki­muo­se da­ly­va­vęs pa­grin­di­nis opo­zi­ci­jos kan­di­da­tas Alek­se­jus Na­val­nas gar­sė­ja tuo, kad ak­ty­viai es­ka­luo­ja šią te­mą. Dmi­tri­jus Ro­go­zi­nas siū­lo įves­ti vi­zas im­ig­ran­tams iš Cen­tri­nės Azi­jos.

Dar vie­na prob­le­ma yra su­si­ju­si su ko­rup­ci­ja ir biu­ro­kra­tiz­mu. Jei­gu pri­si­min­tu­mė­me mū­sų ra­šy­to­jus, kū­ru­sius prieš po­rą šim­tų me­tų, at­sa­ky­mas į klau­si­mą: „Kaip Ru­si­jo­je?“, bu­vo toks: „Kas ga­li plė­šia, kas ne­ga­li – va­gia“. Kaž­ku­ria pra­sme tai bu­vo kons­tan­ta. Ta­čiau pa­sku­ti­nius 3-4 me­tus apie tai kal­ba­ma ge­ro­kai ak­ty­viau nei anks­čiau. To prie­žas­tis, man re­gis, tik vie­na – kai tik val­džia pa­skel­bė, kad ji ko­vo­ja su ko­rup­ci­ja ir ant kiek­vie­no kam­po apie tai pri­me­na, tuoj pat žmo­nės į klau­si­mą: „Ko­kios mū­sų ša­lies prob­le­mos?“, at­sa­ko: „Ko­rup­ci­ja“.

Ži­no­ma, di­de­lė prob­le­ma ir nar­ko­ma­ni­ja, al­ko­ho­liz­mas. Al­ko­ho­liz­mas dau­giau­sia pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių bė­da, o nar­ko­ma­ni­ja – dau­giau jau­ni­mo, ypač tu­rin­čio pi­ni­gų, pa­vyz­džiui, iš tur­tin­gų Si­bi­ro, Ura­lo mies­tų, kur yra daug naf­tos, du­jų, prob­le­ma.

Baig­čiau prob­le­mo­mis svei­ka­tos ap­sau­gos sri­ty­je. Bė­da, kad ge­ros ne­mo­ka­mos me­di­ci­nos ma­žai, o ap­mo­ka­mos pa­slau­gos pa­cien­tams men­kai pa­sie­kia­mos. Tai ku­ria įtam­pą, nes žmo­nės nuo so­vie­ti­nių lai­kų įpra­tę, kad pas mus me­di­ci­na tu­ri bū­ti ne­mo­ka­ma.

De­mo­kra­ti­jos, žmo­gaus tei­sių, sek­sua­li­nių ma­žu­mų klau­si­mai yra an­tro­jo di­džiau­sių prob­le­mų de­šim­tu­ko pa­bai­go­je. Žmo­nės apie tai ne­šne­ka, jų tai ne­jau­di­na. Bet apie tai pa­kan­ka­mai daug dis­ku­tuo­ja­ma in­ter­ne­te. Ta­čiau rei­kia su­pras­ti, kad in­ter­ne­tas yra ak­ty­vi ple­pi ma­žu­ma, tų žmo­nių ma­žai, juos ne­daug kas skai­to.

- Tarp svar­biau­sių sa­vo ša­lies prob­le­mų pa­mi­nė­jo­te al­ko­ho­liz­mą. Iš tie­sų, Ru­si­ja pir­mau­ja pa­sau­ly­je pa­gal al­ko­ho­lio su­var­to­ji­mą. Ar vals­ty­bės mas­tu tai su­vo­kia­ma kaip prob­le­ma?

- Prieš po­rą me­tų, dar eg­zis­ta­vo to­kia są­vo­ka kaip „ru­siš­kas kry­žius“ – kai mir­ties krei­vė au­ga, o gims­ta­mu­mo – kren­ta. Pra­ėju­sio am­žiaus pa­sku­ti­nį­jį de­šimt­me­tį šis „ru­siš­kas kry­žius“ ka­bė­jo virš ša­lies, bu­vo prog­no­zuo­ja­mi bai­siau­si sce­na­ri­jai, kad iki 2050 me­tų Ru­si­ja iš­mirs. Į val­džią at­ėjęs Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas pa­sa­kė, kad pa­grin­di­nis mū­sų už­da­vi­nys yra tau­tos iš­sau­go­ji­mas. Tai reiš­kia, kad tu­ri­me ska­tin­ti gims­ta­mu­mą ir ma­žin­ti mir­tin­gu­mą. Bu­vo iš­skir­tos svar­biau­sios mir­tin­gu­mo prie­žas­tys: ava­rin­gu­mas, šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gos, al­ko­ho­liz­mas. Kiek­vie­nai iš šių prob­le­mų įveik­ti pri­im­ta at­ski­ra prog­ra­ma.

Pir­miau­sia al­ko­ho­liz­mą su­ma­žin­ti ban­do­ma ko­vo­jant su pa­dir­bi­nė­ja­mu, ne­le­ga­liu al­ko­ho­liu. Pas mus daug žmo­nių mirš­ta ne nuo deg­ti­nės, o nuo „pils­tu­ko“. Bu­vo už­da­ry­ta daug ne­le­ga­lių fab­ri­kų. To­liau bu­vo įves­ta mi­ni­ma­lios al­ko­ho­lio kai­nos po­li­ti­ka. Ma­žiau­sia ga­li­ma al­ko­ho­lio kai­na nuo­lat di­di­na­ma. Jei ne­klys­tu, da­bar ji pa­di­din­ta 180 rub­lių (apie 13,5 lt) už bu­te­lį. Be to su­trum­pin­tas par­duo­tu­vių, ku­rio­se pre­kiau­ja­ma al­ko­ho­liu, lai­kas, nu­sta­ty­ti al­ko­ho­lio par­da­vi­mo jau­ni­mui ap­ri­bo­ji­mai. Šios tai­syk­lės bu­vo vi­sa­da, bet da­bar į jų vyk­dy­mą žiū­ri­ma griež­čiau.

Pa­gal sta­tis­ti­ką, pa­sku­ti­niais me­tais al­ko­ho­lio par­da­vi­mai ir var­to­ji­mas Ru­si­jo­je ma­žė­ja. Ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad nu­ga­lė­jo­me šią na­cio­na­li­nę li­gą, bet Skan­di­na­vi­jos ša­lių pa­tir­tis ro­do, kad sėk­mė įma­no­ma, jei­gu po­li­ti­ka įgy­ven­di­na­ma komp­lek­siš­kai il­gą lai­ką.

Sker­suo­ja į kaukaziečius

- Ne­se­niai jū­sų cen­tras at­li­ko apk­lau­są apie ru­siš­ką iden­ti­te­tą, ku­ri tu­rė­jo pa­dė­ti at­sa­ky­ti į klau­si­mą: ko­kie yra Ru­si­jos gy­ven­to­jai? Ko­kie šio ty­ri­mo re­zul­ta­tai?

- Do­mi­nuo­jan­tis mū­sų iden­ti­te­to bruo­žas – pi­lie­ti­nis iden­ti­te­tas. Ru­si­ja – ne tik ru­sai, o bet ku­rios tau­ty­bės pi­lie­čiai. Per dau­giau nei 20 me­tų, kiek eg­zis­tuo­ja ne­prik­lau­so­ma Ru­si­ja, pa­vy­ko su­for­muo­ti įsi­ti­ki­ni­mą, kad esa­me vie­nos ša­lies pi­lie­čiai ir mus tai pir­miau­sia vie­ni­ja. Ne­svar­bu, kas tu – to­to­rius, ru­sas, ka­re­las ar ukrai­nie­tis – esi Ru­si­jos pi­lie­tis.

Ži­no­ma, tu­ri­me prob­le­mų su iden­ti­te­tu. Pa­vyz­džiui dau­ge­lis dar jau­čia trau­mą dėl ru­sų, kaip at­skir­tos tau­tos. Vien Ukrai­no­je li­ko dau­giau nei 10 mln. ru­sų. Ga­li­ma įžvelg­ti tam ti­krą ana­lo­gi­ją Vo­kie­ti­ja, kur po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro daug vo­kie­čių at­si­dū­rė Len­ki­jo­je, Če­ki­jo­je.

Už­da­vė­me klau­si­mą: „Kaip gal­vo­ja­te, Ukrai­na – Ru­si­ja, ar ne?“, to­kius pat klau­si­mus už­da­vė­me ir apie tam ti­kras gin­čy­ti­nas te­ri­to­ri­jas. Pa­aiš­kė­jo, kad dau­gu­mos Ru­si­jos gy­ven­to­jų nuo­mo­ne, Ukrai­na – ne Ru­si­ja, jie ma­no, jog tai ki­ta ša­lis. Ta­čiau ne­ma­ža da­lis at­sa­kė, kad vis tik Ukrai­na – tai Ru­si­ja. Taip at­sa­kė pir­miau­sia tie, ku­rie tu­ri gi­mi­nių Ukrai­no­je, ak­ty­viai bend­rau­ja, kam Ru­si­jos ir Ukrai­nos bend­rys­tė yra la­bai svar­bi.

Tai prob­le­ma, nes yra tarp­tau­ti­niu bū­du pa­tvir­tin­tos sie­nos, kiek­vie­nos vals­ty­bės tei­sė ei­ti tuo ke­liu, ku­rį ji pa­si­rin­ko. Ta­čiau yra ir to­kie jaus­mai, emo­ci­jos, ku­rio­mis žai­džia ir po­li­ti­kai. Lai­mei, da­bar Ru­si­jos po­li­ti­kai tuo nau­do­ja­si ma­žiau. O XX a. pa­bai­go­je tai bu­vo ma­din­ga. Pri­min­siu bu­vu­sį Mask­vos me­rą Ju­ri­jų Luž­ko­vą, ku­ris pa­sto­viai tvir­ti­no, kad Se­vas­to­po­lis bu­vo ir liks ru­siš­ku mies­tu. Da­bar vals­ty­bi­niu ly­giu to ne­bė­ra.

- Ta­čiau esa­ma ir dau­giau par­adok­sų, tu­riu min­ty tai, kad di­džiu­lė da­lis Ru­si­jos gy­ven­to­jų Da­ges­ta­no, Če­čė­ni­jos ne­lai­ko sa­vo ša­lies da­li­mi.

- Yra ke­lios prob­le­mi­nės Šiau­rės Kau­ka­zo res­pub­li­kos. Ten ma­žai dar­bo, bet daug jau­nų žmo­nių, ku­riems rei­kia įgy­ti iš­si­la­vi­ni­mą ir at­ras­ti vie­tą po sau­le. Sa­vo res­pub­li­ko­se jie to pa­da­ry­ti ne­ga­li, tad vyks­ta į ki­tus Ru­si­jos mies­tus. Ten gy­ve­ni­mas ki­toks, ki­ti el­ge­sio pri­nci­pai. To­kiu bū­du šis jau­ni­mas tam ti­kra pra­sme virs­ta įtam­pos šal­ti­niu. Vie­ti­niai gy­ven­to­jai jų at­žvil­giu taip pat nu­si­tei­kę ne­ga­ty­viai. Juo­lab, kad dau­gu­ma at­vy­kė­lių yra jau­ni, ne­ve­dę vy­rai, ku­rie bet ko­kio­je ša­ly­je, bet ko­kios tau­ty­bės yra la­biau­siai nu­si­kals­ti lin­ku­si gru­pė. Mies­tuo­se, kur at­vy­kė­liai iš šių res­pub­li­kų su­da­ro ne­ma­žas gru­pes ir lai­ko­si kar­tu, sten­gia­si užim­ti tam ti­kras po­zi­ci­jas vers­le, gal net val­džio­je, jie tam­pa prieš­iš­ku­mo ob­jek­tu. Tai­gi, kai klau­sia­me: „Ar Da­ges­ta­nas, Če­čė­ni­ja – Ru­si­ja?“, dau­gu­ma at­sa­ko, kad ne, tai ne Ru­si­ja. Tai ne­reiš­kia, kad res­pon­den­tai siū­lo juos iš­mes­ti iš Ru­si­jos su­dė­ties, ta­čiau tai sa­vo­tiš­ka už­tai­sy­ta mi­na. Pa­vyz­džiui, su Ta­tars­ta­nu to­kių prob­le­mų nė­ra. Žmo­nės ma­no, kad Ta­tars­ta­nas yra Ru­si­ja. To­to­rių at­žvil­giu nė­ra at­me­ti­mo reak­ci­jos, bai­mės, įtam­pos. Konf­lik­tai bu­vę prieš 20 me­tų su­re­gu­liuo­ti.

Da­ges­ta­no, Če­čė­ni­jos gy­ven­to­jai pui­kiai kal­ba ru­siš­kai, bet el­gia­si ki­taip, jų ki­ta re­li­gi­ja, jų ki­toks įsi­vaiz­da­vi­mas apie tai, kaip tu­ri reng­tis ir elg­tis mo­te­rys. Jie lai­ko­si drau­ge, ne­lei­džia skriaus­ti sa­vų. Dėl to ru­sai jų ven­gia, kai ku­rie bu­ria­si į na­cio­na­lis­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas, ren­gia „ru­sų žy­gius“.

Tai iden­ti­te­to prob­le­ma, ku­rią mums rei­kia kaž­kaip spręs­ti. Vals­ty­bė daug da­ro, kad keis­tų pa­dė­tį. Pa­vyz­džiui, kei­čia­mi Ru­si­jos is­to­ri­jos va­do­vė­liai, vys­to­ma vie­nin­go va­do­vė­lio kon­cep­ci­ja, kad ne­bū­tų taip, kad vie­no­je res­pub­li­ko­je bū­tų mo­ko­ma, kad Ru­si­ja juos už­ka­ria­vo, oku­pa­vo, o ki­ta­me, ru­siš­ka­me re­gio­ne, ra­šy­tų, kad tai bu­vo drau­giš­kas pri­si­jun­gi­mas. Jei­gu gy­ve­na­me vie­no­je vals­ty­bė­je, tu­ri­me tu­rė­ti bend­rą įsi­vaiz­da­vi­mą, apie tai, kas mus jun­gia, o tai – is­to­ri­ja, li­te­ra­tū­ra, bend­ros ver­ty­bės.

Apie Lie­tu­vą ma­žai galvoja

- Vi­suo­me­nės nuo­mo­nės ty­ri­mai me­tai iš me­tų ro­do, kad Ru­si­jos gy­ven­to­jai Lie­tu­vą lai­ko vie­na iš ne­drau­giš­kiau­sių vals­ty­bių.

- Ne, ti­krai ne.

- Tą par­odė jū­sų cen­tro ru­de­nį at­lik­ta apk­lau­sa, taip pat Le­va­dos cen­tro ty­ri­mai.

- Nie­ko pa­na­šaus. Apie Le­va­dos cen­trą nie­ko pa­sa­ky­ti ne­ga­liu. O mus ne­tei­sin­gai pa­ci­ta­vo Ru­si­jos žur­na­lis­tai. Tai ti­krai ne­tie­sa. Prieš­in­gai, Lie­tu­va la­bai re­tai pa­ten­ka į drau­giš­kų ar ne­drau­giš­kų ša­lių są­ra­šą. Ru­si­jos gy­ven­to­jai apie ją ma­žai gal­vo­ja, ki­taip nei, pa­vyz­džiui, apie Gru­zi­ją, Ukrai­ną, Es­ti­ją ir Lat­vi­ją. Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad Lie­tu­va ru­sams „bal­ta dė­mė“, ta­čiau dau­ge­liu at­ve­ju ji ne­pa­puo­la į pir­muo­sius lai­kraš­čių pus­la­pius.

Ka­da ji pa­puo­la? Kiek at­si­me­nu, tai bu­vo po­rą kar­tų. Kai bu­vo užd­raus­ta so­vie­tų sim­bo­li­ka ir kaž­ku­ris lie­tu­vių po­li­ti­kas par­eiš­kė, kad Ru­si­ja tu­ri su­mo­kė­ti Lie­tu­vai 300 mln. eu­rų.

Lat­vi­ja ir Es­ti­ja su­tei­kia ge­ro­kai dau­giau prie­žas­čių pa­tek­ti į to­kius są­ra­šus. Tai su­si­ję su ne­pi­lie­čių prob­le­ma, ku­rios jū­sų ša­ly­je nė­ra, taip pat dėl švie­ti­mo ru­sų kal­ba. Lat­vi­ja ir Es­ti­ja re­gu­lia­riai pa­si­ro­do pir­ma­ja­me ne­drau­giš­kiau­sių Ru­si­jai ša­lių pen­ke­tu­ke. Jei­gu Lie­tu­va čia at­si­ras­tų, tai tik dėl kon­junk­tū­ri­nės si­tua­ci­jos, su­si­ju­sios su jū­sų po­li­ti­kų ak­ty­vu­mu. O šiaip jau yra ne­nu­gin­či­ja­mų ar­gu­men­tų dėl to, kad Lie­tu­vą Ru­si­jos gy­ven­to­jai ver­ti­na ge­rai. Pir­miau­sia tai ro­do čia at­vyks­tan­čių ru­sų tu­ris­tų skai­čius.