События

Žvilgtelėti į Lietuvą ir ES Rusijos gyventojų akimis paprašėme šios šalies sociologo, Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centro (VCIOM) generalinio direktoriaus Valerijaus Fiodorovo.

– Jums tikriausiai teko tyrinėti Rusijos gyventojų požiūrį į užsienio šalis. Kodėl Baltijos valstybes jie laiko priešiškomis? – paklausėme V.Fiodorovo.

– Keletą priežasčių aš jau galėčiau priskirti praeičiai, jos po truputį pamirštamos. Tarp jų – Baltijos šalių siekis išeiti iš SSRS. Tokį siekį dalis Rusijos gyventojų vertina negatyviai, ką jau kalbėti konkrečiai apie Baltijos šalis. Jeigu jūs nuo mūsų bėgate, vadinasi, mūsų nemėgstate. Toks pat požiūris į Ukrainą, Moldovą ir kitas šalis. Bet šis veiksnys jau keliauja į praeitį, nes gimė nauja karta, jiems Baltijos šalių nepriklausomybė yra realybė, nieko kito jie nežino ir neprisimena. Na, o vyresnei kartai tai dar svarbu.

Kita tema, kuri irgi jau lieka praeityje, yra Baltijos šalių narystė ES ir ypač NATO. Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje tai buvo plačiai diskutuojama ir labai konfliktinė tema. Visgi iki šiol NATO Rusijoje vertinama ne kaip gynybinė sąjunga, o labiau kaip puolamoji ir agresyvi. Ir NATO pati pateikė tam argumentų dalyvaudama karuose Jugoslavijoje, Libijoje ir kitur. Taigi Baltijos šalių narystė NATO taip pat negatyviai atsiliepė jų įvaizdžiui Rusijoje. Bet jeigu NATO nemojuos raketomis, šis veiksnys irgi trauksis į antrą planą. O jeigu ji pradės naują intervenciją, kad ir kokiais humanitariniais tikslais vadovaudamasi, tai iš karto skatins negatyvų požiūrį į NATO ir visas valstybes, kurios jai priklauso.

Pagaliau trečia tema, bene opiausia ir neblėstanti, – tai rusakalbių gyventojų padėtis Baltijos šalyse. Tai mažiau liečia Lietuvą, dėl žinomų priežasčių, o daugiau Latviją ir Estiją. Čia bet kokios užuominos apie rusiškų mokyklų uždarymą, griežtinamus reikalavimus pilietybei gauti kursto naujas nepasitenkinimo bangas.

Tai trys svarbiausios foninės priežastys, bet būna ir konjunktūrinių, juk Baltijos šalyse netrūksta karštų galvų. Kokio nors politiko reikalavimas grąžinti 40 mlrd. eurų už patirtą žalą čia pat sulaukia atsakomojo pykčio priepuolio. Čia patys Baltijos šalių gyventojai turėtų pagalvoti, kaip elgiasi jų politikai.

Bet galiausiai norėčiau pabrėžti, kad rusai nejaučia etninės atskirties Baltijos šalių gyventojų atžvilgiu. Pavyzdžiui, kalbant apie santykius su Centrinės Azijos gyventojais – tadžikais, uzbekais, kirgizais, taip pat su Užkaukazės šalimis, labai stipriai jaučiamos etninės gaidelės. Kai kas jas vadina ksenofobinėmis, kai kas švelniau, bet jaučiama didelė kultūrinė distancija. Jie vertinami kaip kitokie žmonės, bet ne dėl kitos odos spalvos ar akių formos, o dėl kitokios kultūros, dėl to, kai jie elgiasi kitaip. O turint omenyje Baltijos šalis, nors jos irgi turi kitokią kultūrą, religiją ir gyvenimo būdą, kultūrinė distancija neatrodo skausminga. Tai nėra svetimi žmonės, su kuriais neįmanoma rasti bendros kalbos. Kitaip tariant, nėra jokios etninės priešpriešos, ir tai labai svarbu suvokti. Nėra tokios prarajos, yra tik politiniai nesutarimai. Šiandien jie yra, o kas bus rytoj – nežinau. Tai priklauso nuo abiejų šalių politikų.

– Pažvelkime dar plačiau – kaip rusai žiūri į visą Europą. Anksčiau ES buvo tarsi ekonominis ir politinis modelis, pavyzdys, kuriuo visi norėjo sekti. Šiandien ES labiau asocijuojasi su nuosmukiu, dideliu nedarbu ir kitomis negandomis. Kaip rusai šiandien vertina ES?

– Teisingai pasakėte, tai tikrai buvo modelis, ir net jeigu dėl perspektyvų Rusijai įstoti į ES visuomet buvo didelių abejonių, vien todėl, kad esame labai dideli, o ir pati ES nenori mūsų matyti savo gretose, daugeliui Rusijoje ES buvo orientyras, daugelis norėjo gyventi europietiškai.

Bet tai baigėsi dar maždaug praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje. Nes jau tada skausmingos reformos ir virtinė krizių, kurias išgyveno Rusija, sukėlė nusivylimą europietišku modeliu. Ir amerikietišku taip pat. Keli vėlesni politiniai įvykiai parodė, kad Europa nėra tokia gera iš švelni motina, pasirengusi priglausti visus prie širdies. Karas Jugoslavijoje ir 1999-ieji Rusijai buvo persilaužimo metai. Nes tie patys žmonės, kurie kalbėjo apie laisvę, lygias teises ir taiką, siuntė savo bombonešius žudyti žmonių. Tai buvo lūžis, ir iliuzijos dėl ES daugeliui rusų išsisklaidė.

Toliau buvo bandymų atgaivinti "romaną". Prezidentas Vladimiras Putinas atėjo į valdžią turėdamas stiprų proeuropietišką vektorių, norėjo stiprinti santykius su Vokietija, Prancūzija, Didžiąja Britanija. Bet rusai jau nebesiorientavo į Europą, jų sąmonėje įsitvirtino nauja idėja – kad krizių parklupdyta Rusija pradeda stotis. Pradėjo augti ekonomika, gyventojų pajamos, tautinė savigarba. Ankstesniame dešimtmetyje žmonės manė, kad jie nieko nepajėgia, tik stovėti eilėse prie humanitarinės pagalbos, o praėjusiame dešimtmetyje visa tai dingo, atsirado psichologinės kompensacijos poreikis. Ir tuomet žmonės plūstelėjo į Europą, pradėjo taškytis pinigais, pirkti vilas, ir jau nebebuvo ne tik noro stoti į ES, bet ir orientuotis į ją. Įsitvirtino požiūris, kad mes tai jau peraugome.

Šio ir ankstesnio dešimtmečių sandūroje Rusijos ir ES santykiai ėmė blogėti, priežasčių buvo daug, dabar jų nevardysiu. Bet buvo aiškus ES nenoras suartėti su Rusija. Vizų klausimas yra turbūt vienintelis aktualus plačiajai visuomenei, nes didžiojoje politikoje niekas nesigaudo ir nenori gaudytis. Ir vizų klausimu Rusija vis beldžiasi į ES duris, o jos lieka uždarytos, tik keliami nauji ir nauji reikalavimai. Suprantama, jie keliami tik tam, kad būtų argumentų, kodėl ES neįves bevizio režimo su Rusija.

– Kaip Rusijos gyventojai vertina pastarųjų mėnesių įvykius Ukrainoje?

– Neapsisprendusios Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalys – Ukraina, Armėnija, Moldavija – tiek ES, tiek Rusijoje vertinamos kaip mūšio laukas. Bet kokią krizę Ukrainoje ar Moldavijoje rusai laiko varžybomis su ES, ir ji jau vertinama kaip konkurentė, o ne partnerė. Ir vėlgi ES pati daug prie to prisideda. Matome, kaip dabar aktyviai José Manuelis Barroso (Europos Komisijos pirmininkas – red. past.) ir kiti ES politikai dalyvauja euromaidano reikaluose, išeina palaikyti mitinguotojų. Kitaip tariant, atviras kišimasis į Rusijai labai svarbių valstybių vidaus reikalus taip pat neigiamai veikia ES įvaizdį Rusijoje.

Taigi, reziumuojant, anksčiau NATO buvo vertinama su minuso ženklu, o ES – su pliuso. Buvo manoma, kad ES yra geromis vertybėmis grindžiamas junginys, labai stipri ekonominė sąjunga ir ten žmonės gyvena gerovės sąlygomis. Todėl paprasčiausias būdas yra prisijungti – ir pas mus viskas bus gerai. Bet tapo aišku, kad viskas ne taip. Kad pačią ES ištiko krizė, žmonės čia gyvena ne taip gerai, o Bendrija dažnai vykdo antirusišką politiką daugeliu aštrių klausimų. Todėl ES Rusijoje šiandien nėra populiari, ji vertinama galbūt ne blogai, bet, sakyčiau, neutraliai su negatyviu atspalviu.

– Taigi, nusivylusi ES, Rusija nusprendė pati tapti traukos centru ir formuoti savo sąjungą – Eurazijos?

– Rusija jau seniai norėjo tapti traukos centru, juk ir NVS buvo tam tikra, švelnesnė negu SSRS, bet valstybių jungimosi aplink Rusiją forma. O aplink ką dar jungtis? Suprantama, Rusija yra didžiausia valstybė regione, jos ekonomika didžiausia. Bet ši integracijos forma nepasiteisino. Pastaruosius 15 metų Rusijos, Kazachstano, Baltarusijos politikai ieškojo integracijos formos, kuri būtų gyvybingesnė. Buvo įvairių bandymų, pavyzdžiui, sąjunga su Baltarusija, bet ji taip pat nepavyko. Dabar, atrodo, pasisekė užčiuopti formą, kuri yra perspektyvi, – tai Eurazijos ekonominė sąjunga. Čia svarbiausias principas toks: geriau mažiau, bet geriau. Tegul valstybių bus mažiau, bet jų elitas turės aiškų norą jungtis, ne tik žodžiais, bet ir darbais.
Sprendimas buvo priimtas, trys valstybės (Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas – red. past.) susijungė ir dabar gana dinamiškai integruojasi. Kai tapo aišku, kad gimsta naujas traukos centras, atsirado ir naujų kandidatų. Kai kas pats bando prašytis į šią sąjungą, kaip Kirgizija, nors jos nelabai laukia. Kai ką ši sąjunga pati kviečia – pavyzdžiui, Ukrainą, bet ji negali apsispręsti.
Bet kokiu atveju tai jau yra realybė, alternatyvus traukos centras. Suprantama, tai nervina ES, nes anksčiau ji buvo unikali, vienintelė gravitacinė jėga. Ir anksčiau kitos valstybės turėjo tik tokį pasirinkimą: arba užsirašyti į eilę stoti į ES, keisti savo ekonomiką, teisinę bei politinę sistemą ir laukti kvietimo, kurio galėjai ir nesulaukti, arba atsisakyti integracijos į ES ir turėti nušalintosios, ateities neturinčios valstybės įvaizdį. O dabar paaiškėja, kad alternatyvi ateitis yra įmanoma.

Ir jeigu ES siūlo aukštus standartus, gerai veikiančias institucijas, laisvą judėjimą – be abejo, tai labai geri dalykai, bet Eurazijos ekonominė sąjunga siūlo nuolaidų dujoms, naftai. Šios nuolaidos yra labai didelės, ir ne tik elitui, bet ir eiliniams gyventojams, kurie moka už tas dujas bei naftą. Tai pasirodė labai efektyvi priemonė. Juk ne atsitiktinai Armėnija vos per keletą mėnesių apsigalvojo ir pradėjo derėtis dėl jungimosi.

Eurazijos ekonominė sąjunga yra labai svarbus projektas prezidentui Vladimirui Putinui, šis projektas jau veikia, pažiūrėsime, kas jo laukia. Ten yra nemažai problemų, bet prisiminkime, kad ir ES prie šiandienės formos ėjo pusę amžiaus, o Eurazijos ekonominei sąjungai – vos keletas metų. Ten daug ekonominių, biurokratinių ir kitokių problemų, bet mechanizmas po truputį ima veikti normaliai.

– Paminėjote problemas, su kuriomis šiandien susiduria Eurazijos ekonominė sąjunga. Kokios tai problemos?

– Konfliktų, be abejo, yra ir bus, juk pagrindas – ekonomika. Yra klausimų, dėl kurių interesai sutampa, o yra tokių, kai nesutampa. Pavyzdžiui, pieno klausimas tarp Rusijos ir Baltarusijos. Rusijos pienininkai šaukia: nereikia mums pigaus baltarusių pieno, nes mes negalime su jais konkuruoti. Baltarusijoje valstybė dotuoja pieno gamybą, o milžiniškas kiekis šito pieno eksportuojamas į Rusiją. Rusijos valstybė nedotuoja pieno gamybos arba dotuoja, bet gerokai mažesniu mastu. Todėl mūsų pienininkai kenčia.

Taigi tai yra konfliktas. Tai ilga istorija, ilgos derybos. Bet šis konfliktas, mano nuomone, yra vystymosi šaltinis. Dėl jo mes ne bėgsime į skirtingas puses, o produktyviai dirbsime. Tai ne ideologinis ar nacionalinis, o realus ekonominis klausimas, kuris laikui bėgant turi būti sureguliuotas, kaip tam tikru metu jį sureguliavo ta pati ES.