События

Rusijos žmonės neprieštarauja Ukrainos judėjimui Europos Sąjungos link, bet nenorėtų, kad šis procesas nutolintų Ukrainą nuo rusų, teigia sociologas ir politologas Valerijus Fiodorovas, Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centro VCIOM generalinis direktorius. Kremlių aptarnaujančios sociologinės tarnybos vadovas šitaip apibūdino pagrindinį Rusijos užsienio politikos principą: bičiuliams – ir nuolaidos už energijos išteklius, ir bendradarbiavimas, bet nedraugams Maskva taip pat nebus palanki.

– Ką rodo pastarosios apklausos – rusai remia savo valdžios dedamas pastangas, įskaitant ir finansines, išlaikyti Ukrainą Maskvos orbitoje?

– Žinot, toks įspūdis, kad Ukrainos tema gerokai pabodo rusams. Šokas ir nerimas dėl Kijevo buvo 2004 m., kai į valdžią atėjo Viktoras Juščenka. Daugelis rusų pamanė, kad viskas – Ukraina galutinai prarasta. 2010-aisiais, atvirkščiai – išrinkus Viktorą Janukovyčių atrodė, kad ukrainiečiai vėl pasuks Rusijos link. Nei dėl p. Juščenkos, nei dėl p. Janukovyčiaus prognozės nepasitvirtino. Ir vienas, ir kitas vykdė laviravimo tarp Rusijos ir Europos Sąjungos politiką. Tas ukrainiečių neapsisprendimas išvargino rusus. Jie pradėjo nebesuprasti, kas išvis darosi. Rusijos visuomenės sąmonėje Kijevas vis labiau įsitvirtino kaip rusams jau nebepriklausančios, bet kažkokią savitą veiksmų strategiją turinčios, taigi, probleminės teritorijos sostinė.

– Ar tai reiškia, kad Rusijoje neigiamai įvertintas sprendimas Ukrainai skirti 15 mlrd. USD? Negi galima skolinti pinigus nepatikimai šaliai?

– Daugelis Rusijoje supranta, kad tai pinigai, skiriami p. Janukovyčiui išsilaikyti valdžioje, tam tikras avansas, tikintis, kad jis savo vykdoma politika galutinai nenutrauks saitų su Rusija. Mes pasisakome už tokį užsienio politikos principą – jeigu kuri nors šalis gerai elgiasi su Rusija, vadinasi, jai reikia duoti nuolaidų energijos žaliavoms, galima jai paskolinti ir visaip kitaip plėtoti bendradarbiavimą. Bet jeigu požiūris į Rusiją yra neigiamas, tai kodėl tada turėtų būti rodomas Maskvos geranoriškumas?

– Bet juk leidote suprasti, kad rusai nusivylė p. Janukovyčiumi dėl jo vykdomos nuolatinio laviravimo politikos?

– Rusijos žmonės išsigando, kad Ukrainos deklaruotas ėjimas į ES gali galutinai uždaryti šią šalį pačiai Rusijai. Labiausiai bijomasi, kad bus įvestos vizos ir paprastam žmogui bus labai sudėtinga įvažiuoti į Ukrainą, kurioje liko daugybė giminių, yra gerų kurortų.

Beje, vizų įvedimas būtų skaudus smūgis ne tik mums, bet ir ukrainiečiams. Kaip rodo tyrimai, per pastaruosius kelerius metus kas trečias Ukrainos gyventojas lankėsi Rusijoje. Taigi, turime labai intensyvų dviejų tautų „važinėjantį“ bendravimą.

Tad, kol p. Janukovyčius deklaravo tvirtą ėjimą į Vakarus, Rusijoje būta daug nerimo ir nusivylimo juo, baimės, kad suartėjusi su ES Ukraina galutinai nutrauks ryšius su rusais. Todėl su juo buvo tariamasi ir dirbama toliau. Ir susitarta, paskolinant jūsų minėtą sumą.

– Kas bus, jeigu p. Janukovyčius praras prezidento postą, nors į jį ir investuota šitiek rusiškų milijardų?

– Aktyviai dirbsime su kitu teisėtu prezidentu. Mes jau išmokome dirbti su įvairiais žmonėmis, tartis su jais, gindami pirmiausia Rusijos interesus.

O Rusijos interesas, kad ir tos pačios Ukrainos atžvilgiu, labai paprastas – eikite kur norite, stokite į bet kokias sąjungas ar bendrijas, tai jūsų suvereni teisė.

Tik, prašome, nenutraukite ryšių su Rusija, neįvedinėkite vizų, nenukarpykite įsitvirtinusių ekonominių kontaktų ir, žinoma, nedestabilizuokite saugumo padėties, savo veiksmais ir sprendimais nesukelkite grėsmės Rusijai ir jos žmonėms. Dabartiniai įvykiai Kijeve, kur jau žūsta žmonių, sukėlė tam tikrų abejonių, ar kartais padėtis nebus destabilizuota ir tai anksčiau ar vėliau sukels problemų ir Rusijai. Situacija atidžiai stebima, viliamasi, kad ukrainiečiams pavyks civilizuotai susitarti prie derybų stalo, o ne šaudant gatvėse ir aikštėse, statant ten barikadas ar deginant padangas.

– Koks Rusijoje požiūris į Lietuvą ir lietuvius? Esame laikomi viena iš priešiškų šalių?

– Nepasakyčiau. Visuomenės apklausos nerodo, kad Lietuva būtų priskiriama prie šalių, kurias rusai įvardytų kaip priešiškas.

Taip, egzistuoja suvokimas, kad esate NATO ir kitose Vakarų struktūrose, kurios formaliai atitolina mus nuo jūsų. Bet prisimenama, kad Lietuvoje, skirtingai nei Latvijoje ir Estijoje, buvo civilizuotai išspręstas rusakalbių gyventojų pilietybės klausimas. Šis bei ir kurių kitų faktų visuma ruso akyse paverčia Lietuvą tokia normalia kaimyne, kurioje daug žmonių supranta rusiškai, kuri turi pakankamai daug ryšių įvairiose srityse su Rusija.

– Jeigu esame normali kaimynė, ne priešiška, kodėl dujos mums parduodamos bene brangiausiai Europoje?

– Čia jau ne manęs klausti reikia, bet specialistų, ekonomistų, įsigilinusių į tuos susitarimus, kurie yra pasiekti dujų tiekimo klausimais.

Viena galiu pasakyti – rusus labai erzina iš lietuvių politikų lūpų neretai pasigirstančios milijardinės pretenzijos dėl vadinamosios okupacijos kompensavimo. Nežinau, ar tai turi įtakos energijos žaliavų kainoms. Gal ir ne. Bet kad šie pareiškimai neigiamai veikia dvišalį bendravimą, tai čia faktas.

– Kaip paprasti rusai įvertino lietuviškų pieno produktų embargą?

– Ogi niekaip. Niekas Rusijoje nė nepastebėjo, kad iš parduotuvių lentynų buvo dingę lietuviški pieno produktai. Dabar prekystaliai yra perpildyti įvairiausios produkcijos, pasirinkimas didžiulis, tad vieno kito varškės sūrelio dingimas liko tiesiog nepastebėtas.

Viešojoje erdvėje, žinoma, sklandė žinios ir komentarai šiuo klausimu, nestigo ir spėjimų, kad tai galėjo būti ir politinis sprendimas. Bet platesnėse masėse ši versija neįsitvirtino.

– Dar paklausčiau apie rusų požiūrį į Vladimirą Putiną ir jo vykdomą politiką Sočio olimpiados kontekste. Nėra pykčio visuomenėje, kad šios žaidynės neįtikėtinai brangiai kainuoja ir rengiamos tuo metu, kai Rusijos ekonomika stoja?

– Kaskart, kai Rusijoje vyksta kokie nors dideli ir nepigūs renginiai, yra tam tikro nepasitenkinimo, kad galbūt pinigus buvo galima protingiau išleisti. Kita vertus, yra ir suvokimas, kad investuojama į atitinkamo regiono infrastruktūrą, vadinasi, ji atiteks to regiono žmonėms. Tarkim, Sočio transporto sistema buvo klaiki, ji seniai reikalavo pertvarkų ir investicijų. Pasirengimas olimpiadai kaip tik ir leido sutvarkyti transporto infrastruktūrą visame Sočio regione.

Apskritai šios olimpinės žaidynės rusų bus objektyviau įvertintos tik tada, kai jos pasibaigs – ar tvarkingai surengtos, ar buvo saugios, ar neįvyko kokių nors incidentų, teroristinių išpuolių. Pagaliau, Sočio olimpiada bus vertinama ir pagal tai, kiek medalių Rusijos komandai pavyks iškovoti.

Jeigu viskas gerai, tai bus gerai įvertintos ir žaidynės, ir valdžios darbas joms rengiantis.

– Ar poolimpiniu laikotarpiu iš Rusijos galime laukti kokių nors dramatiškų politinių žinių?

– Kartais pasigirsta tokių spėjimų, kad Rusijos prezidentas laukia, kol baigsis olimpiada, ir tada darys kokius svarbius politinius sprendimus, pavyzdžiui, dėl vyriausybės. Tad neatmestina, jog tokių žinių bus. Bet kokios jos bus ir kada – turbūt žino tik p. Putinas.

Apklausų duomenimis, Rusija apskritai dabar stokoja tam tikros visuomenę vienijančios ir į priekį stumiančios idėjos. Tad galbūt bandoma rasti, suformuluoti tą idėją. O jai įgyvendinti reikės komandos. Ar tai bus Dmitrijaus Medvedevo vadovaujamos vyriausybės komanda – dar klausimas. Ir jis ne man.