События

„Gimiau Sankt Peterburge, gyvenu Maskvoje, paskutinius dvidešimt metų dirbu Minske. Kolegų pakviestas atsidūriau Vilniuje... Mano ryšiai su Lietuva labai tamprūs, nes net trijuose savo filmuose nufilmavau jūsų Kostą Smoriginą“, – prasitarė smagiai nusiteikęs žinomas teatro ir kino režisierius, aktorius Dmitrijus Astrachanas.

D. Astrachanas – vienas įdomiausių ir sėkmingiausių rusų režisierių. Jo filmai verčia šypsotis ir verkti, piktintis ir graudintis, galvoti apie gyvenimo netikėtumus ir tikėti amžinosiomis vertybėmis. Paskutinis jo filmas „Vaikeliai“ („Detočki“) sukėlė tikrą audrą. Tai filmas-socialinė drama apie našlaičius vaikus, kurie paskelbė karą pedofilams, tėvams alkoholikams ir prekeiviams narkotikais. Kritikai šį žanrą pavadino filmu-įspėjimu.

Tautybė kine nieko nereiškia

Kaip ir dera mandagiam svečiui, pokalbį D. Astrachanas pradėjo nuo pagyrų šeimininkams – tai yra aktoriui K. Smoriginui, kurį geriausiai pažįsta. „Jis filmavosi mano filmuose „Naktinės tavernos žiburėlis“, „Tamsi naktis“, seriale „Svajonių fabrikas“. Jis – pritrenkiantis aktorius. Puiki išvaizda, didelis talentas, rimtas, retas aktorius...“ – režisierius negailėjo rinktinių epitetų K. Smoriginui.

Su Kostu, kaip dažniausiai būna, susitiko atsitiktinai. Pats jį kažkada pamatė vaidinantį Jaunimo teatro scenoje „Kvadratą“. Patiko. Vėliau jam prireikė aktoriaus pagrindiniam vaidmeniui viename filme, jo draugas scenaristas Olegas Danilovas priminė Kostą, su kuriuo kartu atostogavo Zarasuose... Dmitrijus prisiminė „Kvadratą“, paskambino Kostui... Tąkart nepavyko jo patvirtinti pagrindiniam vaidmeniui, mat filmo užsakovai norėjo žinomo rusų aktoriaus ir pasirinko Michailą Bojarskį...

Bet D. Astrachanas vis tiek norėjo Kosto – buvo tikras, kad naujas veidas kine jo filmams suteiks netikėto efekto. Pakvietė į „Tamsią naktį“ vienam pagrindinių vaidmenų, žiūrovams patiko. Pasak daugelio jo gerbėjų moterų, ryškus, vyriškas lietuvis.
Nors, Dmitrijaus įsitikinimu, tautybė kine nieko nereiškia. Vis tiek aktoriai vaidina ne save, o kitus žmones, įvaizdžius. „Kai kūrėme filmą „Išeik!“ apie žydų pogromus, prireikė masuotės. Filmavome Vinicoje, kur žydų jau nebelikę, visi emigravę. Pagal scenarijų, turėjom filmuoti kelis šimtus žydų – kad būtų aišku, kas ir kodėl... Reikėjo tikrų biblinių veidų. Surinkom vos dešimt. Ką daryti? Atsistojau, pažiūrėjau į filmavimo grupę, perrengėm visus, nugrimavom, ir visi tapo tikrais bibliniais žydais. Tautybė neturi jokios reikšmės. Genetikai neseniai atrado, kad visi esame kilę iš keturių motinų ir vieno tėvo“, – nusijuokė žydų kilmės režisierius.

Vaikai ima žudyti skriaudėjus

Nepaisant to, ginčai, konfliktai nesiliauja, o dažnai blogis netgi triumfuoja. Ir pasiekia tokią ribą, kurią peržengus prasideda neprognozuojami dalykai, kurių savo garsiajame filme „Vaikeliai“ imasi D. Astrachanas.

„Vaikų namuose augantys vaikai ima naikinti, žudyti savo skriaudėjus. Kai įstatymai neveikia ir blogis bujoja nebaudžiamas, pradeda veikti savas teismas. Tai filmas apie Rusiją, kur korupcija ir nusikalstamumas pasiekė fantastinių aukštumų, ir nėra kito kelio, kaip patiems gintis. Tokia kasdienybė... “ – liūdnai pastebėjo D. Astrachanas.

Vis dėlto, perspėjo, kad tai – pasaka. Taip, faktai – tikri, realūs. Tačiau fantazijos yra tai, kad tie vaikai pradeda vykdyti savą teisingumą. Ir kaip kokie mažieji maklaudai ar keršytojos ksenos savo tikslą pasiekia...

„Žinoma, būtų liūdna, jei ši pasaka virstų tikrove, nors kai kur Rusijoje jau virsta... Buvo tokie „Amūro partizanai“, pedofilų gaudytojai, žmonės patys pradeda kovoti su narkotikų prekeiviais, iškrypimais, imasi linčo teismo...“ – paskutinėmis žmones piktinančiomis naujienomis dalijosi D. Astrachanas.

Filme „Vaikeliai“ tai daro vaikai. Absoliučiai tyri ir kilniaširdžiai. Idealūs, ir tai vėl pasaka. Nors kai kas, prieš rodant šį filmą, reikalauja uždėti ženklą „S“, D. Astrachanas įsitikinęs, kad to nereikia.

Kad ir kaip tragiškai skambėtų, tuo metu, kai vaikai įvykdo teisingumą, salėje žiūrovai ploja. Ploja tada, kai vaikai pasmerkia gydytoją, kuri nužudė vaiką. Ploja, kai milicininkai, matydami, kaip vaikai baudžia nusikaltėlius, sako vienas kitam: „Einam prie kito išėjimo, netrukdykime jiems...“

Žiauri publika? „Paprasčiausiai žmonės jaučia tokį skausmą ir tokią neteisybę, kad džiaugiasi teisingumu bent kine: „Pagaliau tai įvyko! Kiek galima kentėti?“ Kaip žinia, filmas nufilmuotas 2012 metais, bet situacija šalyje tik aštrėja.

Internete – pusė milijono žiūrovų

D. Astrachanas neslepia – jis prieš tokį masinį reiškinį. Būtų baisu, jei tai atsitiktų tikrovėje, jei žmonės, o ypač vaikai, griebtųsi savo teismo, bet ką daryti? Ir apie tai šis filmas. Ir kalti ne žmonės, kurie taip elgiasi, kalta valdžia, kuri nieko neveikia. Bet žmonės juk nekentės iki begalybės. Beje, vaikai keršija ne tik už save. Jie keršija ir už kitus žmones, ir tai – aukščiausias kilniadvasiškumas.

D. Astrachanas perspėja, kad jo kine – kaip kine, ir vaidinantys vaikai aktoriai tai suprato. Tikrais peiliais jie nesišvaisto, nieko iš tiesų nepjauna, vyksta savotiškas žaidimas. Taip vaikai žaidžia karą – vienas kitą smeigia špaga, šauna iš plastmasinio ginklo, ir tai jų negąsdina.

Vaikams, paaugliams šis filmas daro didelį spūdį. Internete jį jau pažiūrėjo pusė milijono žiūrovų. Ten – jūra atsiliepimų apie filmą, kuris neturi reklamos, jokio „piaro“. Nepaisant nieko, sulaukė didžiulės sėkmės.

Filmas pastebėtas ir kino festivaliuose. Tarptautiniame festivalyje Čeboksaruose jis pelnė spaudos prizą, festivalyje „Zazerkalije“ Ivanove – prizą už pilietinę poziciją, kurią, režisieriaus žiniomis, nulėmė ne bet kas, o garsioji režisierė Ala Surikova. Yra pelnęs žiūrovų prizą, jaučia jų palaikymą. Apie jį rimti kritikai parašė recenzijas, ir jos beveik visos teigiamos.
„Kada gyvas režisierius? Tada, kai jo filmą žiūri. Smagiausia, kai žiūri ne tik senus filmus, bet ir pastaruosius: žiūri, aptaria, reaguoja, tai – režisieriui laimė. Ir kai tai daro keturiolikmečiai, kurie gyvena kitame pasaulyje, sulindę į kompiuterius, tai – dviguba laimė. Vadina visa tai geriausiu dalyku, kurį yra matę, prasitaria, kad žiūrėdami raudojo, buvo sukrėsti, tai yra laimė“, – teigiamų emocijų neslėpė režisierius.

Žmonės geba atlikti kilnius dalykus

Nepaisant filmo „Vaikeliai“ aštrumo, D. Astrachanas tituluojamas kaip romantinių komedijų ir dramų, dažnai pavadinamų muilo operomis, autoriumi. Ši etiketė jam prilipo po juostų „Viskas bus gerai“, „Tu man viena“, „Sankryža“, „Mėnulio šviesa“ ir kitų sukūrimo. D. Astrachanas ir pats vaidino. Už vaidmenį „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“ jis apdovanotas „Nikės“ premija kategorijoje Metų atradimas.

„Savo romantiniais filmais, kaip ir vaidyba, aš noriu pasakyti, kad žmonės ir mūsų laikais jaučia savigarbą, geba atlikti kilnius dalykus. Aš tikiu, kad žmonėse šis troškimas gyvas, ir kinas tai parodo“, – savo ir kino misiją įvardijo D. Astrachanas.

Taip jau nutiko, kad daugumą savo filmų maskvietis režisierius nufilmavo Minske. Tai – didelis, bet ramus miestas, čia lengva surinkti masuotes ir aktorius, lengva pervažiuoti iš vienos vietos į kitą. Viena naktis Minsko traukinyje, ir tu jau vietoje. Čia aktorių netrukdo maskvietiški reikalai... Čia atvažiuoju, slepiuosi ir iškeliauju paskui vaikišką svajonę, į kitokį pasaulį“, – šypsodamasis prisipažino D. Astrachanas.

Pats augo su Čarlio Čaplino, Leonido Gaidajaus, Eldaro Riazanovo, Georgijaus Danelijos, užsienio režisierių melodramomis ir komedijomis. „Man labiausiai patinka kine ir gyvenime patirti daug emocijų. Nuo juoko iki ašarų. Kai iš pradžių buvusi komedija baigiasi tragedija“, – savo kūrybos ir gyvenimo principą atskleidė D. Astrachanas.
Gyvenime – kaip kine

Paklaustas, ką primena jo paties gyvenimas – komediją ar tragediją, išliko paslaptingas: „Norėtųsi, kad būtų mažiau dramų, daugiau lyriškų epizodų... Turėjau kelias žmonas, turiu šešis vaikus, bet, laimei, viskas šia prasme gerai...“

Tiesa, kai skyrėsi su pirmąja žmona, nutiko filmo vertas dalykas. Tą pačią dieną su vyru skyrėsi viena pažįstama. Bet nei jos, nei jos vyro nebuvo mieste. Ji paskambino ir paprašė Dmitrijaus: „Nueik su mano drauge ir pasirašykit abu – išsiskirkit vietoj mūsų...“

„Ir mes su jų pasais ėjome už svetimus žmones skirtis. Nė vienas į tuos žmones nepanašūs, bet mus išskyrė. Diena prasidėjo drama – skyrybomis, o baigėsi komedija, farsu, anekdotu. Tokį dalyką pamatęs kine, pasakytum, kad tai – netiesa, bet tai nutiko... Neįtikėtinos istorijos, susitikimai, išsiskyrimai, atminties praradimai, praregėjimai... Kvailystės. Bet, kad ir kaip būtų keista, gyvenime tokie dalykai nutinka“, – ne sykį įsitikino vyras.Kinas – dalykas masinantis, magnetizuojantis, tačiau dar nė vienas iš D. Astrachano vaikų į kiną „neprasibrovė.“ Vyras šypteli, kad kuris nors galbūt pamėgins tai padaryti. „Jeigu galėsiu jiems kuo nors padėti, tai ir padarysiu. Bet kiekvienas žmogus gyvenime turi nueiti savo kelią, ir tėvai, kaip bebūtų gaila, yra paskutiniai, su kuriais vaikai tariasi. Bet kuriuo klausimu“, – supratingai šyptelėjo tuo įsitikinęs režisierius.

Skaitykite daugiau: Našlaičiai skelbia karą pedofilams ir narkodileriams | Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/15662692/naslaiciai-skelbia-kara-pedofilams-ir-narkodileriams?p=3#.UxXMaHVdU38#ixzz2uzw7yEMv