События

Tarptautinio žiniaskailaidos klubo „Format - A3“ kvietimu Vilniuje įvyko garsaus rusų kino ir teatro aktoriaus, režisieriaus ir pedagogo Nikolajaus Čindiaikino susitikimas su jo talento gerbėjais. Milijonai žiūrovų žavisi jo vaidmenimis serialuose „Kamenskaja“, „Tureckio maršas“ , „Arbato vaikai“ , „Vilko valanda“ ir kitais. Tačiau tik nedaugelis žino, kokį vaidmenį jo gyvenime vaidina Lietuva.

- Su Lietuva Jus sieja ne tiek kūrybiniai, kiek asmeniniai santykiai?

- Pirmąjį kartą į Lietuvą atvykau 1975 metais, Omsko dramos teatro, kuriame aš tuomet dirbau , gastrolių metu. Per čia praleistą mėnesį aš tiesiog įsimylėjau Vilnių. Nors prieš tai mes aplankėmė nuostabų Rygos miestą, bet tokio nepaaiškinamo žavėjimosi meilės jausmo ten nepatyriau. Tuomet buvau vedęs Tatjaną Ožigovą, nuostabią aktorę, kuri, deja, per anksti paliko šį pasaulį – 1989 metais jos netekau... Vilniaus rusų dramos teatro aktorių tarpe buvo daug mūsų draugų, mes rimtai susimastydavome apie galimybę atvykti ir dirbti čia. Tania tada sakydavo, kad būtinai pradėsime mokytis lietuvių kalbos. Nors dėl daugelio priežasčių mūsų svajonė neišsipildė, bet stiprus prisirišimas išliko. Mes dažnai atvykdavome ilsėtis į Birštoną, daug keliavome po Lietuvą su draugais. 1985 metais ir vėl gastroliavome Vilniuje. Tada kartu atsivežiau mamą ir sūnėną, kad ir jie pajustų mūsų meilę Lietuvai.

- O kur Jūs susipažinote su savo dabartine žmona Rasa Tornau?

- Po režisūros fakulteto GITIS‘e baigimo, aš dirbau aktoriumi, režisieriumi bei pedagogu Aleksandro Vasiljevo teartre „Dramos meno mokykla“. Buvau neseniai praradęs žmoną, ir nors fiziškai išgyvenau, morališkai jaučiausi visiškai išsunktas. Su Rasa susitikome, kai ji mokėsi pirmąjame kurse pas Vasiljevą. Vasiljevo teatras buvo ypatingas, visiškai nepanašus į kitus. Šiandien tu statai jame spektaklį, o jau rytoj gauni vieną iš vaidmenų. Aleksandras Vasiljevas panoro statyti spektaklį, kurio pagrindinis akcentas būtų tuomet dar mažai Rusijoje žinoma Piazzolli muzika. Spektaklyje visi turėjo šokti, o mano partnerė buvo Rasa. Visi pastebėjo, kad mes tapome puikia šokių pora. Ir ne tik. Rasa bandė ištraukti mane iš depresijos, o aš visokeriopai tam priešinausi dėl didelio mūsų amžiaus skirtumo (12 metų) bei bijodamas sugadinti jos gyvenimą. Kartą jai viskas nusibodo ir ji nusprendė palikti Vilnių visiems laikams. Aš jos neatkalbinėjau, bet po išvykimo moters, kuri, kaip paaiškėjo, reiškė man labai daug, paskambinau jai ir įsiprašiau į svečius. Jos atsakymas buvo trumpas : „Atvažiuok“. Nuo to laiko mes jau daugiau nei du dešimtmečius kartu.

- Kaip Jus sutiko Rasos tėvai? Jos tėvas, literatūrologas Jurgis Tornau, mano manymu, viena iškiliausių XXa. Lietuvos asmenybių. Po karo vadovavo užsienio literatūros leidyklai, ilgus metus ėjo Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus pareigas. Mokėjo 5 kalbas bei susirašinėjo su daugeliu įžymių užsienio literatų. Pažinojo ir pagelbėdavo daugumai Lietuvos inteligentijos atstovų.

- Man jis tapo labai artimu žmogumi. Taip atsitiko, kad praradau žmoną, iš gyvenimo pasitraukė tėvai ir staiga – stebuklas: aš turėjau Rasą ir jos tėvus – Rūtą ir Jurgį. Pažintis su Jurgiu man tapo pažintis su amžiaus Žmogumi. Nenoriu nieko įžeisti, bet jis buvo ne tiek nacionaliniu intelektualu, o europinio masto inteligentu. Kai karo pradžioje beveik visa jo giminė paliko Lietuvą, Jurgis, remdamasis savo sąžiningumo ir tiesos supratimu, liko, kad kovotų su fašizmu, ir išvyko į SSRS, ten, kur buvo formuojama Lietuvos 16-oji šaulių divizija. Jos sudėtyje jis įžengė ir į išlaisvintą Vilnių, po kulkų lietumi įrodydamas savo meilę Tėvynei. Deja, senatvėje jam teko išklausyti daug neteisingų žodžių dėl savo meilės Tėvynei ir kovos prieš fašizmą, dėl to, kad nepasidavė ir liko ištikimas savo idealams. Aš manau, kad dėka bekompromisės kovos su fašizmu per patį destruktyviausią karą istorijoje, nors ir netvirtai, bet yra išsaugoma dabartinė taika. Ir mes dar ne kartą prisiminsime tokius žmones, kaip Jurgis Tornau.

- Šiandien savo pasirodymuose, interviu jūs sakote, kad esat laimingas žmogus, nors patyrėt nemažai likimo smūgių, artimųjų netekčių, sunkią ligą jaunystėje. Karjerą kine pradėjot po keturiasdešimties. Iš kur toks gyvenimo džiaugsmas?

- Vaikystėje, kai mūsų namuose susirinkdavo visos giminės, tėvas sakydavo: kokie gi mes laimingi! Tačiau daugeliui vyresnės kartos žmonių teko daug sunkių išbandymų. Karo metu tėvas buvo patekęs į nelaisvę ir internuotas į vokiečių koncentracijos stovyklą netoli Bresto. Kaliniai buvo varomi priverstiniam darbui kartu su vietiniais. Taip jis susipažino su mergina iš Baltarusijos kaimo. Tarp jų užsimezgė romanas, tačiau netrukus tėvą perkelė į kitą koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Jis nežinojo, kad jo mylimoji laukiasi, kad greitai turi gimti dukra. Pasibaigus karui, po vokiečių nelaisvės tėvas pateko į GULAG‘ą kaip nepatikimas asmuo. Iš ten jis pradėjo rašyti laiškus į visus netoli Bresto esančius kaimus, tikėdamasis surasti mylimąją. Ir įvyko stebuklas – viename kaime laiškas pasiekė adresatę. Kai tėvą paleido į laisvę, bet paskyrė gyventi šalia zonos 5-erių su puse metų laikotarpiui, mano mama iškart atvyko pas jį, į Gorkio sritį. Ten, šalia zonos, ir gimiau aš bei gyvenau ir augau iki 12-os metų, kol mano tėvai nenusprendė persikraustyti į Alčevsko miestą, esantį 40 kilometrų nuo Luhansko. Ten kombinate dirbo mano dėdė. Tėvai labai norėjo, kad jų vaikai įgytų vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą. Ten, kur aš gimiau, buvo tik septynmetė mokykla. Alčevskas, kuriame pirmąkart pamačiau troleibusą bei mašinų virtines, 1959 metais paliko man kur kas didesnį įspūdį negu Niujorkas, kuriame vėliau teko lankytis gastrolių metu. Bet svarbiausia - Alčevske buvo gausu įvairiausių būrelių vaikams. Užsirašiau beveik į visus, užtrukdavau juose iki vėlumos, bet galiausiai pasirinkau dramą. Tėvai mus su sese visokeriopai skatino. Jie buvo paprasti darbštūs žmonės: mama – sanitarė ligoninėje, tėvas – vairuotojas, bet sugebėjo namuose sukurti tokią meilės ir tarpusavio pagarbos atmosferą, kuri iki šiol šildo mane prisiminimuose. Namuose niekad negirdėjau šiurkščių žodžių, mus su sese visad vadindavo maloniomis mažybinėmis formomis.

- Ukrainos pietuose liko jūsų artimieji?

- Taip, labai daug. Luhanske gyvena mano teta ir pusbrolis. Dnepropetrovske – sesuo. Taigi sužinau apie visą ten vykstantį siaubą iš tiesioginių liudininkų. Esu įsitikinęs, kad mes sužinosime visą tiesą apie tai, kas ten nutiko. Kryme, Simferopolyje, gyvena mano pusbrolis, visiškai apolitiškas žmogus, bet ir jis kalbėjo apie tą entuziazmą, su kuriuo pusiasalio gyventojai susiruošė į Rusiją. Aš buvau Kryme A.Čechovo vardo MCHT teatro, kuriame dirbu nuo 2008 metų, gastrolių metu. Po spektaklio prie mūsų priejo keletas moterų ir viena jų pasakė: „Aš žaviuosi Putinu. Per tris dienas be šuvių jis padarė laimingais du milijonus žmonių“. Nepaisant visko, žmonės supranta, kokius nepatogumus jiems teks ištverti. Jeigu Ukrainos politikai nuspręs susigrąžinti Krymą, aš būsiu neprieš, tačiau tik jeigu sugebės tai padaryti be žudymų ir su tokiu pat beprotišku gyventojų palaikymu. Bet tik be tankų ir sraigtasparnių.

- Pakalbėkime apie jūsų kūrybą. Dabar reabilituotame Lietuvoje kanale NTV rodomas serialas „PPS-2”, kuriame vaidinate ir jūs. Aš nesuprantu, kaip galima suderinti nepakartojamą Firso vaidmenį „Vyšnių sode“ su eile detektyvų ir nusikaltėlių, kuriuos jums tenka vaidinti panašioje teleprodukcijoje. Tai dėl papoldomo uždarbio?

- Mano viduje viskas harmoningai sukomponuota. Bet kuri profesija susideda ne tik iš pabaigtų idėjų, joje yra ir atliekų, nuopjovų. Šiuo klausimu ginčijausi su vienu savo kolegų. Jis teigė, kad masinėje kultūroje dalyvauti negalima. Aš jam atsakiau: „Gerai, tarkime tu siūni ypatingus batus išrinktiesiems, o aš – basutes, kurios reikalingos milijonams. Tačiau tau reikia laukti milijonierės, kuri kartą ateis ir ką nors nusipirks“. Man negėda daryti tai, kas patinka milijonams žmonių, ką jie, salyginai kalbant, pirks. Šiandien, kai publika mato virš 800-ų kanalų, kurie užpildo erdvę, tu ir pats nesavavališkai dalyvauji tame. Aš neniekinu ir prisiimu atsakomybę už kiekvieną vaidmenį, kuriame atidaviau visa save. Vienintelis pasiūlymas, kurio aš atsisakysiu, jeigu jis prieštarauja mano įsitikinimams, mano sąžinėi. Likusius vaidmenis, tegu tai seklys ar banditas, aš apimu savo profesija. Jeigu aš galiu šiuo herojumi, jo pasaulio suvokimu ką nors atskleisti ir pasakyti, aš imuosi šito darbo.

- Kur jūs labiau atsiduodate darbui – teatre ar kine?

- Ir ten, ir ten vienodai. Nemoku taupyti jėgų. Tai tarsi paukštis. Juk jis negalvoja, kad nušokęs nuo šakos toliau nebeskris. Kitas dalykas, kad pati literatūra, scenarijus negali leisti tokio skrydžio. Šiuo atveju aktorius suvaržytas, bet aš manau, kad jis taip pat yra ir bendraautorius. Tad stengiuosi skristi, bet kokį vaidmenį pripildyti savo gyvenimu ir savitu supratimu. Aš stengiuosi vaidinti tikrus vyrus, tebūnie tai nusikaltėlis ar generolas. Mano manynu, vyras gali suklupti dėl aplinkybių arba charakterio savybių, tačiau privalo likti pačiu savimi. Jis arba vyras, arba šunsnukis. Ir tai nepriklauso nuo to, ar jam ant pečių generolo laipsnis ar antrankiai.

- Šiandien, karingo genderizmo (lyčių lygybės) eros metu, jūsų žodžiai reikalauja patikslinimo. Kas yra vyras jūsų supratimu?

- Vyras – tai taikos ir ramybės sergėtojas. Pirmiausia – namuose, o reiškia ir šalyje. Net jeigu jis karys, jis kariauja ne dėl siekio žudyti, o dėl moters, dėl savo vaikų ateities. Tai jo pareiga Dievui ir misija žemėje.

- O kaip jūs vertinate šiuolaikinio meno tendencijas, kur niekas nesuka galvos dėl ypatingos kultūros misijos, bet siekia šokiruoti publiką provokacijų ir įžeidimų pagalba.

- Iš esmės aš neesu prieš provokuojantį meną, jeigu už jo slypi mintis, o ne įžeidimai dėl įžeidimų. Nusiimti kelnes metro ar prasibėgti nuogam per parką ar centrinę miesto gatvę, kurioje vaikšto vaikai, mano manymu, nėra nei meno išraiška, nei asmeninės laisvės aktas. Greičiau tokie veiksmai yra tokių „menininkų“ kvailumo įrodymas. Nors aš prieš visokeriopus draudimus, tačiau nesuprantu tų Rusijos kultūros veikėjų, kurie pasisako už necenzūrinės leksikos vartojimą teatruose, kine, literatūroje. Jie teigia, kad tai laivės pamynimas, gyvenimo tiesos neigimas. Bet tai neprofesionalus pokalbis. Gimdymas, meilės gyvenime gimimas – tai temos, kurias nuolat iškeldavo teatras, tačiau meninemis priemonėmis. Mes puikiai žinome, kad ir teatre, ir kine yra rėmai, apribojimai. Teatras šokiruoja, bet leistinoji norma – kiekvienas žmogus. Net labiausiai įkvėptas aktorius prisimena, kur šviesos ir kur scenos pakraštys. Taip pat kaip vairuotojas, galimai galvojantis apie žmoną ir vaikus, nenustoja žiūrėti į kelią ir profesionaliai atlieka savo darbą. Yra kai kurie tabu, su kuriais žmogui leista kovoti, o ne plaukti pasroviui. Anksčiau tai vadino auklėjimu, bet dabar aš tai pavadinčiau dar ir pagarba kitiems. Neeik į šventyklą, jei pats netiki, su niekšingu noru įžeisti kitus.

- Jūs parašėte iki gilumos jaudinančią atsiminimų knygą „ Nenurimsiu, neišprotėsiu, neapkursiu“, kur dauguma skirta jūsų buvusiai žmonai Tatjanai Ožigovai. Ar tapo jums mūza dabartinė jūsų žmona?

- Aš ne rašytojas ir ne poetas. Tiesiog vedžiau užrašus, įžvalgas. Taip gimė pirmoji knyga. Anksti ryte, kai Rasa dar miega, aš vaikštinėju parke, o grįžęs palieku jai eilėraštį. O ji, pasirodo, juos rinko. Galiausiai gavosi rinkinys „Rytiniai eilėraščiai“, kuris po poros savaičių pasirodys iš spaustuvės.

- Jūs ligi šiol kupinas kūrybinių idėjų?

- Aš esu pakankamai prietaringas, todėl detaliai visko neatskleisiu. Pasakysiu tik tiek, kad laukia įdomus darbas su Ostrovskio pjese. Yra projektų kine. Gyvenimas – didis laukas, o televizija – tūkstančiai laukų.