События

Gomelskių šeimą visais laikais daug kas siejo su Lietuva. Garsus Maskvos CSKA klubo ir Sovietų Sąjungos rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis treniravo legendinius Lietuvos krepšininkus Modestą Paulauską, Arvydą Sabonį, atrado Valdemarą Chomičių ir Rimą Kurtinaitį. Jo sūnus, krepšinio analitikas ir komentatorius Vladimiras Gomelskis taip pat krepšininko karjerą pradėjo su Jonu Kazlausku, iš jo pramoko lietuviškų žodžių.

V. Gomelskis per išskirtinį pokalbį su DELFI dalijosi savo mintimis apie Lietuvos ir Rusijos krepšinį, VTB lygos politiškumą, gyrė Lietuvos trenerius, pažėrė kritikos Donatui Motiejūnui ir lygino mūsų vidurio puolėjus.

- Jūsų tėvas buvo vienas geriausių SSRS trenerių, nuolat dirbo su mums jau legendomis tapusiais Lietuvos krepšininkais. Ką apie juos jums pasakodavo tėvas grįžęs namo?

- Tėvas dirbo daugiau nei 40 metų ir taip išėjo, kad karta iš kartos jis treniravo lietuvius. Pirmas lietuvis, su kuriuo tėvas dirbo ir kurį pasikvietė į Rygos ASK komandą, buvo Vytautas Sarpalius. Po to atėjo M. Paulauskas ir tapo mylimiausiu tėvo žaidėju bei SSRS komandos kapitonu. Tokio gero lengvojo krašto puolėjo daugiau nebuvo nei Lietuvoje, nei Sovietų Sąjungoje, nei visoje Europoje. M. Paulauskas buvo geresnis net už Radivojų Koračą. Paskutiniai tėvo treniruoti lietuviai jau buvo auksinė karta. Tėvas sakė, kad jei ne A. Sabonis, tai ta rinktinė nebūtų laimėjusi aukso Seule. Man pačiam buvo vienas malonumas stebėti, kaip tokio ūgio žaidėjas gali viską ir dar daugiau nei maži žaidėjai.

- Buvę geriausi Lietuvos krepšininkai dabar yra geidžiamiausi treneriai stipriausiose Rusijos komandose. Kodėl? Kultūriniai panašumai, kalbos barjero nebuvimas ar komandos vadovų nostalgija jų jaunystės stipriausiems krepšininkams?

- Visko po truputį. Savaime aišku, pavyzdžiui, R. Kurtinaičio į Chimkus nepasikvietė tik dėl to, kad jis buvo geras žaidėjas. Po to jis tapo puikiu treneriu ir tą įrodė Azerbaidžane, Lietuvoje ir Rusijoje. Jis - elitinis treneris. Taip pat svarbus faktas ir tai, kad jis kalba rusiškai ir angliškai. Komandai nebereikia vertėjo. Ir tai gerai ne dėl ekonominių priežasčių. Kalba reikalinga normaliam komandos bendravimui. Treneriui sunku dirbti keliomis kalbomis, tačiau komandai tai labai naudinga. Ta pati situacija ir su kitais treneriais, V. Chomičius kalba net keturiomis kalbomis. Galiu pasakyti, kad Lietuvos treneriai yra atradimas Rusijos krepšiniui.

- Ar ateityje matote dar lietuvių trenerių Rusijos klubuose?

- Taip. Jau dabar Rusijoje yra septyni lietuviai treneriai. Šeši vyrų ir vienas moterų komandose ir visi jie parodė savo klasę. Nėra jais nepatenkintų. Tarp šiuo metu karjerą baigiančių žaidėjų matau du gerus trenerius. Šarūnas Jasikevičius turėtų būti labai geras treneris ir Rimantas Kaukėnas.

- O Saulius Štombergas?

- Jo gerai nepažįstu, tačiau manau, kad jam gerai tiktų administracinės pareigos.

- Juokaujama, kad po SSRS iširimo vienintelis dalykas, vienijantis buvusias sąjungines respublikas yra tas, kad kiekvienoje iš jų nemaža dalis gyventojų klauso „Russkoje radio“. O kaipgi su sportu? Ar jis nevienija buvusių „sesių“?

- Taip, manau, kad sportas vienija šias valstybes. Tam tikri atsiminimai, susiję su praeities sportiniais pasiekimais yra kiekvienos iš jų – dažnai bendros – istorijos dalis. Skirtingi žmonės, gyvenantys skirtingose buvusios SSRS šalyse, kartu pasiekė daugybę bendrų pergalių sporte. Ir tai yra vienas maloniausių prisiminimų jiems, kai kalba eina apie bendrą šių šalių praeitį. Ne veltui 1988 metų SSRS nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė buvo pripažinta geriausia dvidešimto amžiaus komanda. Trijų iš tos kartos krepšininkų jau nebėra gyvų, beliko devyni žmonės. Tačiau iš tikrųjų mūsų yra kur kas daugiau. Kai kas visą laiką buvo šalia tos komandos, kai kas buvo jos sudėtyje, tačiau nežaidė, pavyzdžiui, Vladimiras Tkačenka.

- O kaip yra dabar?

- Tai tradicija ir lengvai perduodama iš kartos į kartą. Stebėdamas Londono olimpiadą, neslėpiau savo džiaugsmo – kitos Lietuvos ir Rusijos žaidėjų kartos susitiko tarpusavyje. Dabar - kaip varžovai. Aikštelėje jie kovojo, tačiau labai malonu buvo žiūrėti, kaip jie bendravo už jos ribų. Žinoma, (Andrejus) Kirilenka draugauja su amerikiete – todėl natūralu, kad bendravo su amerikiečiais. Tačiau, argi nemalonu žiūrėti, kaip lietuvių ir rusų krepšininkai – ne tik asmeniškai, bet ir komandomis „broliavosi“ olimpiados metu. Ir to negalima perkelti iš istorijos, kaip individų santykį – šie žaidėjai niekada nežaidė kartu.

Tarp šiuo metu karjerą baigiančių žaidėjų matau du gerus trenerius. Šarūnas Jasikevičius turėtų būti labai geras treneris ir Rimantas Kaukėnas.

V. Gomelskis

Paklauskite bet kurio lietuvio – (Roberto) Javtoko, (Pauliaus) Jankūno arba (Simo) Jasaičio, mano labai mėgstamo žaidėjo, kuris šiemet žais Krasnodare, paklauskite jų, kaip juos ten Rusijoje priėmė. Jie ten yra komandos nariai nuo pat pirmos dienos, ten jie nėra svetimi. Ir ne todėl, kad jie moka kalbėti rusiškai, o todėl, kad krepšinis tokia sporto šaka.

Nesvarbu, ką aikštelėje darytų LeBronas Jamesas, vienas jis niekada nelaimės. Laimės tik komanda. Lietuvos krepšinio mokykla šiuo atžvilgiu yra labai rafinuota. Lietuviai tai puikiai supranta.

- Pas mus Lietuvoje tokie žaidėjai kaip A. Sabonis, V. Chomičius, R. Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis neabejotinai vieni gerbiamiausių žmonių šalyje. Spaudoje prieš rinkimus rimtu veidu svarstoma A. Sabonio kandidatūra į šalies prezidento postą. Kaip gyvena tų laikų Rusijos krepšinio žvaigždės? Mus pasiekia nemažai informacijos apie V. Tkačenką, gyvenantį skurde, kiti žaidėjai nebe taip matomi ir girdimi. Kur jie dabar?

- Pas mus, pasikeitus sporto ministrui, buvo išspręsta ši problema ir visi mūsų veteranai gauna geras pensijas. Pas jus krepšinis populiariausias sportas, todėl tikiu, kad A. Sabonis galėtų laimėti rinkimus. Jei mūsų futbolininkai laimėtų pasaulio čempionatą ir koks Andrejus Aršavinas nuspręstų tapti politiku, tikrai surinktų daug balsų.

- Rusijos krepšinio rinktinės lygis per keletą metų smarkiai pakilo ir jūsų komanda dabar pasaulio elite. O dar visai neseniai Rusijos rinktinei teko kreiptis pagalbos į natūralizuotus krepšininkus, nacionaliniame čempionate taip pat teko įvesti apribojimus legionieriams. Lietuvoje buvo kalbėta, kad Rusijos krepšinis iš viso pražus, nes jauni žaidėjai tiesiog neturės progos atsiskleisti. Kas pasikeitė per tokį trumpą laiką?

- Aš vedu statistiką. Po SSRS žlugimo iš visų Sovietų Sąjungos krepšininkų rengimo centrų beveik visi liko tik Baltijos šalyse ir pora - Ukrainoje. Rusijoje liko tik vienas – Sankt Peterburge. Mes praradome daugybę vaikų trenerių. Viską reikėjo kurti iš naujo. Per dešimt metų parengėme per tūkstantį trenerių. Jie yra skatinami finansiškai. Jų algos visoje Rusijoje, ne tik didžiuosiuose miestuose siekia 1,5-2 tūkstančius dolerių. Žinoma tokių „trenerių-žvaigždžių“ kaip jūsų Jurijus Fiodorovas mes neturime, tačiau mūsų vaikinai darbštūs ir atsidavę. Žinoma, visokių trenerių yra. Kitiems žaidėjams mama ir tėvas labiau padeda nei treneris.

- Prieš Londono olimpines žaidynes teigėte, kad Lietuvos ir Rusijos komandos susitiks ketvirtfinalyje ir rusai laimės. Kodėl taip nuvertinote mūsų komandą?

- Aš ne šiaip sau nusprendžiau. Jūsų rinktinės rinktinę pažįstų nuo 1992 metų, mačiau visas rungtynes Europos čempionate. Likus dviem savaitėm iki žaidynių, Chimkuose žaidžiant mūsų rinktinėms, pamačiau komandos pajėgumą. Lietuvos rinktinė neturėjo nieko naujo, nieko, ko mūsų komanda nežinotų. Puikiai pažįstame Kęstučio Kemzūros žaidimą ir jis jau nebeturėjo, kuo mus nustebinti. Galvojau gal Š. Jasikevičius padarys siurprizą, bet nesulaukiau. Todėl man buvo lengva nuspręsti rungtynių baigtį.

- Nuo to laiko K. Kemzūra sulaukia daug kritikos ir mūsų šalyje verda didžiulės diskusijos dėl naujo rinktinės trenerio. Kas, jūsų nuomone, tiktų šioms pareigoms?

- Lietuva turi tris milijonus puikių trenerių, todėl sunku nuspręsti. Tačiau iš vyrų krepšinio trenerių išskirčiau R. Kurtinaitį. Žinoma, ne todėl, kad mes esame draugai. Man labai keista, kad dabar rimtai nesvarstoma J. Kazlausko kandidatūra. Jis yra pačiame jėgų žydėjime. Mano nuomone, vienas iš šių dviejų ir būtų geriausias pasirinkimas.

- Mums Lietuvos rinktinės aštunta vieta Londone buvo tragedija. Kokias manote padarėme klaidas?

- Komandos komplektacijoje nebuvo klaidų. Visi stipriausi jūsų žaidėjai atvyko. Aišku „centro“ jūs neturėjote, bet ką padarysi, kad R. Javtokas patyrė traumą? Jūs patys net nežinote, ką dar galėjote paimti į rinktinę.

- Kalbama, kad tarp K. Kemzūros ir Donato Motiejūno, K. Kemzūros ir brolių Lavrinovičių kilo konfliktas, užkirtęs jiems kelią į rinktinę.

- Taip, apie konfliktą su Lavrinovičiais aš žinau. Bet jiems jau viskas baigėsi. Jų geriausi metai praėjo jau prieš 6-7 metus. D. Motiejūnas neturi charakterio, klubuose jis nieko nėra laimėjęs. Jam trūksta žaidimo intelekto. 2016 metais bus FIBA kongresas, kuriame, jei aš neklystu, atakai skirtas laikas bus sumažintas iki 20-ies sekundžių. Lėti žaidėjai - jau vakarykščia diena.

- Lietuvos krepšininkų pergalės taip pat simbolizavo Lietuvos siekį atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Kauno „Žalgirio“ ir CSKA dvikovos veikė kaip dinamitas. Šiandien dvi stipriausios Lietuvos komandos rungiasi VTB lygoje, kurią nemažai politikos apžvalgininkų ir paprastų lietuvių laiko tiesiog Sovietų sąjungos čempionato reinkarnacija, Kremliaus „čiuptuvu“, kuris siekia prisijungti buvusias SSRS respublikas. Kaip atskirti, kur baigiasi sportas, o kur jis pradedamas naudoti kaip kaip politikos įrankis?

- „Žalgiriui“ ir (Vilniaus) „Lietuvos rytui“ nėra ko žaisti Lietuvos čempionate, kol jiems nebus konkurentų. Norint tobulėti, reikia žaisti prieš stipresnius priešininkus. Tą supranta ir kitos komandos, todėl VTB žaisti nori ir „Šiauliai“, ir (Klaipėdos) „Neptūnas“. O kur daugiau išmėginti technines schemas, kur „apšaudyti“ jaunimą ir daryti eksperimentus?

Lietuva turi tris milijonus puikių trenerių, todėl sunku nuspręsti. Tačiau iš vyrų krepšinio trenerių išskirčiau R. Kurtinaitį.
V. Gomelskis

O dėl politikos, tai mano atmintyje dar iškyla ant Rusijos valstybinio sporto komiteto kabėjęs užrašas: „Sportas – ne politika“. Sportas visada buvo ir liks sportu. Žinoma, visi aukso medaliai yra sveiko gyvenimo būdo propaganda, atspindi šalies požiūrį į sportą.

Jūsų olimpinės čempionės (Rūta Meilutytė ir Laura Asadauskaitė - DELFI) yra tautos pasididžiavimas ir tuo reikia džiaugtis. Taip, sportas panašus į politiką, tačiau į gerą politiką, o ne purviną. VTB lyga nėra Rusijos valdžios politikos įrankis. Lyga neatsirado Ivanovui sugalvojus, ji sukurta tam, kad stipriausios Rytų Europos šalys turėtų kur žaisti. O VTB ir SSRS čempionatų palyginime yra ironijos, bet ji nėra kandi.

- A. Sabonis ir Jonas Valančiūnas. Sunkiai išvengsi palyginimų. Kuo, jūsų nuomone, jie panašūs ir kuo skiriasi? Ar įmanoma Jonui užaugti iki Sabonio lygio? Ar saboniais gimstama?

- Svarbu fiziologija. 13-14-os metų A. Sabonis dar žaidė atakuojančio gynėjo pozicijoje. Po to pamečiui išaugo po dvidešimt centimetrų ir perėjo į „centro“ poziciją. Jis buvo išskirtinis „centras“. Toks buvo tik Billas Russelas ir Viktoras Zubkovas šeštame dešimtmetyje. Dabar yra Pau Gasolis. A. Sabonis buvo išskirtinis. Išskirtinumas ir kovotojo charakteris ir sudarė A. Sabonį. J. Valančiūnas išaugo iš karto. Visą laiką žaidė „centru“ ir jis neturi tokio akiračio. Man nepatinka (Toronto) „Raptors“ klubo trenerio nuomonė, kad J. Valančiūną išmokius žaisti veidu į krepšį, jis pasieks A. Sabonio lygį.