События

„Negalvokite, kad Aleksandrą Volkovą pakeitę Čiviliu, o Viktorą Ponkraškiną - Krapiku, būtumėte laimėję 1988 metų Seulo olimpiadą. Vienareikšmiškai – jei Seule žaistų Lietuvos rinktinė, ji nelaimėtų. Tai galėjo padaryti tik ta SSRS rinktinė, kurios sudėtyje buvo ir Belostenas, ir Sabonis, ir Marčiulionis, ir Tarakanovas. Ir nesvarbu, kokį himną grojo nugalėtojui – tai buvo kiekvieno krepšininko pergalė“, - mintis apie Seule iškovotą krepšinio auksą ir tų laikų rinktinę dėstė garsus krepšinio specialistas Vladimiras Gomelskis.

Antradienį Vilniuje vyko pirmasis tarptautinio žurnalistų klubo „Format A3“ surengtas susitikimas: jis buvo skirtas 1988 metų įvykiui – SSRS krepšinio rinktinės pergalei Seulo olimpiadoje, o pasidalinti prisiminimais ir atsakyti į klausimus sutiko tos auksinės SSRS rinktinės žaidėjai Šarūnas Marčiulionis ir Sergejus Tarakanovas bei tų laikų SSRS rinktinės trenerio Aleksandro Gomelskio sūnus, krepšinio žurnalistas ir komentatorius Vladimiras Gomelskis.

Pokalbis apie pergalę Seule vadinosi „Pergalės, kurios mus vienija“.

1988 metų olimpiadoje krepšinio rinktinei atstovavo net keturi lietuviai: Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis. Be jų dar SSRS marškinėlius vilkėjo estas Tiitas Sokkas, latvis Igoris Migliniekas, iš Kazachstano kilęs Valerijus Tichonenka, ukrainiečiai Aleksandras Belostenas, Valerijus Goborovas ir Aleksandras Volkovas, rusai Sergejus Tarakanovas ir Viktoras Ponkraškinas.

Paskutinį kartą SSRS krepšinio rinktinė olimpiadoje buvo laimėjusi 1972 metais ir niekas netikėjo, kad komanda sugebės triumfuoti Seule.

„Kai mano tėvelio Sporto komitete klausė, kokią vietą planuojama laimėti Seule, jis pasakė – antrą arba trečią. Tada jo paklausė – ko reikėtų, kad būtų pirma vieta. Tuomet už pergalę ir olimpinį aukso medalį buvo mokama 3 tūkst. JAV dolerių. Tai tėvelis pasakė – tikrai ne tų 3 tūkstančių. Jis išsiderėjo, kad rinktinei tapus olimpine čempione, visi žaidėjai turės galimybę išvykti į užsienį ir sudaryti gerus kontraktus. Tad prieš olimpiadą krepšininkai žinojo, kad jie turi galimybę gerai užsidirbti po žaidynių. Pirmasis į užsienį išvyko Šarūnas Marčiulionis – į NBA“, - pasakojo V. Gomelskis.

Nors pokalbis turėjo vykti tik apie SSRS rinktinę bei jos pasiekimus Seule, susirinkusius žurnalistus domino ir tuomečių Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA klubų mūšio užkulisiai, senos nuoskaudos ir priekaištai vieni kitiems.

„Aš didžiuojuosi, kad Lietuvoje manęs nemėgo ir net buvau gavęs dovaną, kuri buvo dedikuota „Nemėgstamiausiam 80-ųjų krepšininkui Lietuvoje“. Vadinasi, neblogas krepšininkas buvau“, - pokalbį pradėjo auksą Seule laimėjęs Maskvos CSKA ekipos žaidėjas S. Tarakanovas.

Dar vienas svečias iš Rusijos, garsaus krepšinio trenerio A. Gomelskio sūnus Vladimiras šiek tiek pakomentavo Seulo krepšinio varžybų kovas, o po to atsakė į klausimus.

Tiesa, komentuodamas vaizdus iš Seulo žaidynių, jis ne kartą privertė nusišypsoti susirinkusią publiką.

„Žiūrėkite, Kurtis net įsigudrino nepataikyti – jis Seule nepataikė? Keista... Keturių lietuvių aikštėje Seule niekada nebuvo - o trise dažnai žaidė... Valdemaras Chomičius buvo rinktinės kapitonas, nors ir nepateko į startinę sudėtį. Pasižiūrėkite – Šarūnas parodė, kaip jis išskirtinai blogai mėto – jis vienintelis turėjo nesuprantamą metimą“, - komentavo V. Gomelskis.

Tačiau po ramaus pokalbio pasipylė klausimai, kurie ne visi buvo palankūs.

- Teigiate, kad 1988 metų rinktinė yra visų mūsų komanda. Ar tikrai tai buvo mūsų ir jūsų komanda? Ar ta pergalė suvienijo mus? Jeigu 1988 metais Lietuva būtų buvusi laisva ir rinktinėje nebūtų buvę lietuvių, būtumėte laimėję auksą?

Š. Marčiulionis: „Labai sunku po 20 metų viską prisiminti. Negalima pasakyti, kad tada auksą lengvai laimėjome. Mes turėjome problemų su A. Saboniu, nes jo achilas buvo traumuotas. Jeigu ne A. Gomelskis, sunku pasakyti, ar kas būtų privertęs Sabą žaisti su tokia trauma. Jeigu nebūtų pergalės, nemanau, jog būtume bendravę. Mes visi kartu tiesiog džiaugiamės pergale tuomet ir dabar dar džiaugiamės.“

V. Gomelskis: „Noriu pasakyti, kad esu prieš visuotinę globalizaciją. Niekada nesusimąsčiau, kaip Lietuvoje į tą 1988 metų pergalę reaguoja žmones. Manau, kad iš tiesų rinktinėje žaidė šešios krepšinio mokyklos, kurios buvo SSRS sudėtyje. Kiekvienas žaidėjas papildydavo vienas kitą ir kartu siekdavo vieno tikslo. Tie vyrai turėjo vieną tikslą – laimėti ir nesvarbu, kokios šalies marškinėlius jie vilkėjo. Kiekvienam žmogui tai yra svarbi pergalė. Jeigu jie mano, kad tai buvo svarbi pergalė, mes neturime teisės kalbėti kitaip. Tai jų pergalė ir tik jie gali ją komentuoti - privalome tai žinoti.“

- Kaip šventė auksinę pergalę SSRS krepšininkai?

S. Tarakanovas: „Morališkai buvome pasirengę nugalėti, bet protu nesuvokėme to. Kai laimėjome, iki lėktuvo namo dar buvo likusios trys dienos. Buvo daug draugų ir alkoholinių gėrimų. Sakysime taip: jei laimėdavo kas medalį, visi turėdavo "prisirašyti" krepšininkų kambaryje. Tiesa, nepamenu iš kur atsirasdavo alkoholio (juokiasi).

Kai kurie sportininkai olimpiniame kaimelyje tik rengėsi finalams, bet tokius didelius žmones, kaip A. Sabonis ar A. Belostenas, yra sunku sustabdyti, kai jie įsibėgėja ir linksminasi. Buvo gandų, kad rinktinės šventimu buvo nepatenkintas pats Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas J. A. Samarančas, jis skundėsi SSRS misijos vadovui.

A. Gomelskiui skambino sporto ministras ir liepė sutramdyti Sabą bei kitus žaidėjus. Kiek girdėjau, A. Gomelskis atsakė: „Jeigu tau reikia, tu ir ramink.“

- Ar kildavo rinktinėje problemų tarp žaidėjų? Juk buvo keturi lietuviai, kurie kalbėjo lietuviškai, estas, latvis. Žodžiu, Baltijos šalių žaidėjai buvo viena jėga, rusai - kita.

S. Tarakanovas: „Šiokių tokių problemų buvo. Juk negražu, kai sėdi prie bendro stalo, jie kalbasi lietuviškai, o tu nesupranti. Bet kai kada jie į mūsų pastabas „atkirsdavo“ juokais, kai kada nieko nesakydavo ir pradėdavo kalbėti rusiškai.“

V. Gomelskis: „Reikia pažinoti mano tėvelį. Treniruotėse buvo geležinė tvarka ir tik pabandyk per ją kalbėtis ne rusiškai. Tokį moralą būtų gavę krepšininkai... Patikėkite, moralus jis mokėjo skaityti.

Prisiminiau linksmą atsitikimą su A. Saboniu. Kai jį, septyniolikmetį, paėmė į rinktinės stovyklą, tėvelis Sabą apgyvendino su jau patirties turinčiu žaidėju Andrejumi Lopatovu – kad kalbą geriau išmoktų, sužinotų rinktinės taisykles. Jau kitą rytą reikėjo bėgti į mankštą ir A. Lopatovas vis bandė kelti Sabą, kalbino jį. Šis, pramerkęs akį, jam pasakė: „Pasitrauk, ruse.“ Na, gal dar kelis žodelius pasakė - tuos, kurie garsiai nesakomi. Taigi, pasirodo, Sabas nemokėjo rusiškai ir tik taip paaiškino, kad paliktų jį ramybėje. Bet iš esmės, niekada rinktinėje nekilo jokių nesutarimų dėl kalbos ar nacionalizmo apraiškų.“

- Kalbėjote apie rinktinės žaidėjų santykius. Visi sirgaliai žinojo, kad „Žalgirio“ komandoje visi geri, o CSKA – blogi. Lietuvos gyventojams tai buvo tarsi partizaninė kova su rusais. Kokia buvo jūsų nuomonė apie šias kovas?

S. Tarakanovas: „CSKA nebuvo nacionalinio konteksto. „Žalgiryje“ buvo kitaip, ypač 1980 metais. Mes gaudavome tikrai solidžius atlyginimus. Rinktinės žaidėjai gaudavo 300 rublių, o CSKA uždirbdavome 600 rublių. Tais laikais tai buvo labai rimti pinigai, nors palyginti su tuo, ką siūlė užsienio klubai, buvo juokingi grašiai. 1986 metais turėjome ne visai normalią CSKA komandą. Tichonenka tai ateidavo, tai išeidavo, Aleksandras Volkovas taip pat. Aš labai norėjau laimėti, todėl ir buvau toks nemėgstamas Kaune. Norėjau nugalėti, bet tikrai ne dėl kažkokių politinių santykių. Aš manau, kad nacionalinis kontekstas padėjo „Žalgiriui“ laimėti - žalgiriečiai norėjo įrodyti, kad jie yra lietuviai ir kovoja su SSRS.“

V. Gomelskis: „1972 metais patekau į CSKA. Mano bendraamžis „Žalgiryje“ buvo Sergejus Jovaiša. Su juo mes žaidėme kartu jaunimo rinktinėse ir buvome draugai. Nors Kauno sporto halėje galėjome aikštėje muštis iki kraujo, tačiau po mačo mes gražiai bendravome. Aš jį vesdavausi į kavinę Maskvoje, jis mane – į „Tulpės“ kavinę Kauno Laisvės alėjoje.

Man nebuvo svarbu, kad jo pavardė netipiškai lietuviška, o jam nebuvo svarbu, jog esu pusiau rusas, pusiau žydas. Mes visi buvome vienoje padėtyje. Jeigu apie politinius reikalus būtume galvoję aikštėje, tai kokie mes profesionalai? Niekada nesusimąstėme, kad esame kažkokie Raudonosios armijos kariai. Tiesiog buvome profesionalūs krepšininkai.“

- 1993 metais baigėte krepšininko karjerą. Ilgai žaidėte CSKA, bet jeigu 1992 metais jums sutartį būtų pasiūlęs „Žalgiris“, ar būtumėte sutikęs?

S. Tarakanovas: „Aš visada labai jaudinausi dėl visų mūsų pralaimėjimų žalgiriečiams. Naktimis nemiegodavau ir užsiimdavau savianalize. Tuo metu žmonės jau galvodavo panašiai kaip dabar - žaidėjai keliavo iš vienos komandos į kitą. Aš pats penkerius metus žaidžiau „Spartak“ ir tada persikėliau į CSKA. Dažnai atvykdavęs žaisti į Sankt Peterburgą sulaukdavau įvairių piktų replikų. Jei norite, kad tiesiai atsakyčiau į klausimą - būčiau sutikęs. Aš profesionalas.“

- Kaip galvojate, kurioje pusėje būdavo teisėjai per CSKA ir „Žalgirio“ ekipų dvikovas?

S. Tarakanovas: „CSKA ką turėjo? Kareivėlius. Ši organizacija buvo varginga, net simbolinių dovanų neturėjome: negalėjome apsikeisti dovanomis su kitų valstybių ekipomis. Tai ką mes ten galėjome pateikti arbitrams, kad juos pamalonintume? O kauniečius globojo profsąjungos. Kaip sakoma, patys suprantate - ir dešros, ir pirtys, ir „Šilelio“ televizoriai. Taip pasakysiu - CSKA niekada „nedirbo“ su teisėjais.“

- 1992 metais „Dream team“ atvažiavo į Barseloną, kai nebebuvo SSRS rinktinės, Jugoslavijos komandos. Jeigu būtų buvusi galimybė 1988 metų SSRS rinktinę surinkti 1992 metais, ar būtų buvusi galimybė pasipriešinti „Svajonių komandai“?

V. Gomelskis: „Aš buvau Barselonoje ir tai buvo pirmoji mano olimpiada būnant žurnalistu. Aš iki tol nesirgau už „Dream team“, bet jie mane užkrėtė. Manau, kad tai iki šiol idealiausia krepšinio komanda. Jie mylėjo vienas kitą ir aikštėje, ir už jos ribų. Nuostabu buvo žiūrėti, kai M. Jordanas atsiduria savo mėgstamame taške, bet atiduoda kamuolį po krepšiu atsidengusiam Ch. Barkley. L. Birdas gaudavo kamuolį laisvas ties tritaškiu ir galėdavo mesti bei pataikyti, tačiau jis suklaidindavo varžovą ir atiduodavo kamuolį po krepšiu vidurio puolėjui.

Buvo toks gražus žaidimas - nesirgti už tą komandą buvo tiesiog neįmanoma. Tai buvo tokia komanda, kuri žaidė ne tik dėl pergalės, bet ir dėl žiūrovų. Nemanau, kad 1988 metų rinktinė būtų turėjusi kažkokių galimybių kovoti su „Dream team“.

Ne todėl, kad meistriškumas skyrėsi, bet buvo skirtinga koncepcija. Jie ėjo rodyti gražaus žaidimo, o SSRS rinktinė - laimėti.“