События

Trečiadienį sostinėje surengta spaudos konferencija, kurios svečiai buvo puikiai krepšinio pasaulyje žinomi asmenys – Šarūnas Marčiulionis, ilgametis CSKA žaidėjas Sergejus Tarakanovas bei legendinio trenerio, 1988 metais treniravusio auksą iškovojusią SSRS rinktinę, Aleksandro Gomelskio sūnus Vladimiras, kuris šiuo metu yra krepšinio komentatorius.

Daugiau nei dvi valandas trukusiame pokalbyje svečiai atvirai kalbėjo apie 1988 metų rinktinę, kuri Seulo olimpiadoje iškovojo olimpiados aukso medalius, lietuvių ir rusų sąjunga dėl bendro tikslo bei lygino šių dienų krepšinį su tuo, koks buvo žaidžiamas prieš 10–20 metų.

Sakėte, kad 1988 metų rinktinė yra visų mūsų komanda. Ar tikrai tai buvo jūsų komanda? Ar ta pergalė suvienijo? Jeigu 1988 metais Lietuva būtų laisva ir rinktinėje nebūtų lietuvių, būtumėte laimėję auksą?

Šarūnas Marčiulionis: Labai sunku po 20 metų viską prisiminti. Negalima pasakyti, kad tada auksą lengvai laimėjome. Mes turėjome problemų su Saboniu, nes jo Achilas buvo traumuotas. Jeigu ne Gomelskis, sunku pasakyti, ar kas būtų privertęs Sabonį žaisti su tokia trauma. Gomelskiui ši olimpiada buvo labai svarbi. Gerbiu šį trenerį, kai tris kartus nepatekau į rinktinę, jis manimi patikėjo ir suteikė šansą. Tai buvo ketveri metai konkurencijos, prakaito, nervų, kovos. Jeigu nebūtų pergalės, nemanau, jog būtume bendravę. Mes visi kartu tiesiog džiaugiamės pergale.

Sergejus Tarakanovas: Pamenu, kad buvau itin „mylimas“ Lietuvoje. (Juokiasi.) Turbūt nebuvau toks blogas žaidėjas, jeigu manęs čia labai nemėgo. Man Kaune nebūdavo labai jauku, bet nemanau, kad tai buvo susiję ne su krepšiniu. Aš tikrai labai mėgstu laimėti ir žaidžiau CSKA komandoje, kuri grūmėsi prieš „Žalgirį“. Ten žaidė Sabas, kuris taip pat norėjo laimėti.

Sutinku su Marčiulioniu, kad 1988 metais pasiekta pergalė mus suvienijo. Manau, kad, jeigu nebūtume laimėję aukso, nebūtų tokio bendravimo. Dabar mes kartu gerbiame tą darbą, kurį tuomet padarėme, ir šiltai bendraujame vieni su kitais. Kartu praleidome labai daug laiko, kažkas paskaičiavo, kad 300 dienų nenakvojome namuose, nes vis žaisdavome, buvo turnyrai ir treniruotės.

Vladimiras Gomelskis: Noriu pasakyti, kad esu prieš globalizaciją. Niekada nesusimąsčiau, kaip Lietuvoje į tą 1988 metų pergalę reaguoja žmonės. Manau, kad iš tiesų rinktinėje žaidė šešios krepšinio mokyklos, kurios buvo SSRS. Kiekvienas žaidėjas papildydavo vienas kitą ir kartu siekdavo vieno tikslo. Tiems vyrams tai buvo vienas tikslas – laimėti, ir nesvarbu, kokios šalies marškinėlius jie vilkėjo. Kiekvienam žmogui tai yra svarbi pergalė. Jeigu jie mano, jog tai buvo svarbi pergalė, mes neturime teisės kalbėti kitaip.

Kokia būtų jūsų svajonių komanda, jeigu ją sudarytumėte dabar iš buvusių SSRS šalių žaidėjų?

V. Gomelskis: Aš žiūriu krepšinį nuo 1959 metų ir galiu daryti tam tikras išvadas. Rinktinėje būtų tik trijų šalių atstovai: Rusijos, Lietuvos ir vienas žaidėjas iš Ukrainos.

Kaip 1988 metų Seulo olimpiadą laimėjusi rinktinė šventė pergalę?

S. Tarakanovas: Morališkai buvome pasiruošę, bet protu nesuvokėme to. Iki lėktuvo namo buvo dar trys dienos. Buvo daug draugų ir alkoholinių gėrimų. Tiesa, nepamenu, iš kur jie atsirado. (Juokiasi.) Kai kurie sportininkai olimpiniame kaimelyje tik rengėsi finalams, bet tokius didelius žmones kaip Sabonis sunku sustabdyti, kai jie įsibėgėja. Gomelskiui skambino sporto ministras bei liepė sutramdyti Sabą. Gomelskis atsakė, kad, jeigu tau reikia, tu ir tramdyk. Dabar negaliu žiūrėti į tai, kaip mes žaidėme, kaip aš žaidžiau, bet tai yra istorija ir tuo didžiuojuosi. Vienintelis, kuris viską filmavo, buvau aš. Turbūt todėl, kad supratau, jog man tai paskutinė olimpiada.

V. Gomelskis: Žmonės klausdavo mano tėvo, kokią vietą gali užimti rinktinė. Sako 2–3. O ką daryti, kad auksą laimėtų? Sako, 3 tūkstančiais dolerių jau krepšininkų nenustebinsi. Jie žinojo, kad olimpiniams čempionams buvo galima išvykti žaisti į užsienį. Jie tai žinojo ir buvo didžiulė motyvacija siekti aukso. Pirmasis išvyko Marčiulionis, toliau sekė Volkovas.

Ponas Marčiulioni, jūs pirmasis iš Tarybų Sąjungos išvykote žaisti į NBA. Kaip sekėsi pritapti?

Š. Marčiulionis: Manau, kad man pasisekė. Nebuvau didis žaidėjas, aš tiesiog norėjau laimėti. Taip pat pasisekė su komanda. Mes su rinktine užsitarnavome autoritetą. Komandos draugai mane priėmė kaip žaidėją be paso, tiesiog krepšininką. „Warriors“ ekipoje jaučiausi ypač gerai. Man tiesiog pavyko šioje ekipoje adaptuotis.

V. Gomelskis: Aš stebiu Europos žaidėjus, kurie patenka į NBA. Esu tikras, kad visi šie žaidėjai yra fiziškai pajėgūs, nes kitaip lygos skautai jų nepastebėtų, bet žvaigždėmis tampa tik tie, kurie patenka pas „savus“ trenerius. Sužinoti, ar tai „tavo treneris“, galima tik praleidus vieną sezoną. Taip pavyko ir Marčiulioniui, ir Nowitzkiui. Dabar mes jaudinamės, ar Jonas Valančiūnas ir Aleksejus Švedas pateko pas „savus“ trenerius.

Kalbėjote apie rinktinės žaidėjų santykius. Visi žiūrovai tuomet žinojo, kad „Žalgirio“ komandoje visi geri, CSKA – blogi. Lietuvos gyventojams tai buvo tarsi partizaninė kova prieš rusus. Kokia buvo jūsų nuomonė apie šias kovas?

S. Tarakanovas: CSKA nebuvo nacionalinio konteksto. „Žalgiryje“ buvo kitaip, ypač 1980 metais. Mes gaudavome tikrai solidžius atlyginimus. Rinktinės žaidėjai gaudavo 300 rublių, o CSKA uždirbdavome 600 rublių. Tais laikais buvo labai rimti pinigai, nors palyginus su tuo, ką siūlė užsienio klubai, buvo juokingi grašiai. 1986 metais turėjome ne visai visišką CSKA komandą. Tichonenka tai ateidavo, tai išeidavo, Aleksandras Volkovas taip pat. Aš labai norėjau laimėti, todėl ir buvau toks nemėgstamas Kaune. Norėjau nugalėti, bet tikrai ne dėl kažkokių politinių santykių.

V. Gomelskis: 1972 metais patekau į CSKA. Mano bendraamžiai „Žalgiryje“ buvo Jovaiša. Su juo mes žaidėme kartu jaunimo rinktinėse. Mes su juo geri draugai buvome, ir nors Kauno sporto halėje galėjome draskytis iki kraujo, po mačo mes gražiai bendravome. Aš jį vesdavausi į kavinę Maskvoje, jis mane – į kavinę Kauno Laisvės alėjoje. Man nebuvo svarbu, kad jo pavardė tipiška lietuviška, o jam nebuvo svarbu, jog esu rusas. Mes visi buvome vienoje padėtyje. Jeigu apie politinius reikalus būtume galvoję aikštelėje, tai kokie mes gi profesionalai? Niekada nesusimąstėme, kad esame kažkokie Raudonosios armijos kariai. Tiesiog buvome profesionalūs krepšininkai.

1993 metais baigėte krepšininko karjerą. Ilgai žaidėte CSKA, bet jeigu 1992 metais jums sutartį būtų pasiūlęs „Žalgiris“, sutiktumėte?

S. Tarakanovas: Aš visada labai jaudinausi dėl visų mūsų pralaimėjimų žalgiriečiams. Naktimis nemiegodavau ir užsiimdavau savianalize. Tuo metu žmonės jau galvodavo panašiai kaip dabar, žaidėjai keliavo iš vienos komandos į kitą. Aš pats penkerius metus žaidžiau „Spartak“ ir tada persikėliau į CSKA. Dažnai atvykęs žaisti į Sankt Peterburgą sulaukdavau įvairių piktų replikų. Ekipos savininkas su manimi nesisveikino, bet po penkerių metų suprato esmę ir santykiai tapo draugiški. Aš tikrai išėjau ne dėl pinigų, tiesiog norėjau patikrinti save. Jeigu jau gali žaisti CSKA, vadinasi, gali rungtyniauti bet kur.

Ką turėjo 1988 metų rinktinė, ko trūksta dabartinėms komandoms?

V. Gomelskis: Man susidaro įspūdis, kad kas dešimt metų žaidimas pasikeičia iš esmės. Tas žaidimas, kurį demonstravo 1988 metų rinktinė, 1998 metais jau buvo pasenęs. Dabar nėra tikslo lyginti, nes viskas labai pasikeitė. Jordanas pripažintas visų laikų geriausiu žaidėju. Tai, ką mokėjo tuomet tik Jordanas, dabar NBA tai moka daryti ir dar geriau už jį kokie 50 krepšininkų. Ką dabar moka puolėju žaidžiantis LeBronas, po dešimties metų mokės visi NBA rungtyniaujantys puolėjai ir tai nebus nieko nuostabaus.

Š. Marčiulionis: Yra vienas dalykas – kamuolio laikymas už nugaros. Kaip aš užlaikydavau kamuolį už nugaros, iki šiol niekas taip nemoka. (Juokiasi.)

S. Tarakanovas: Kurie žaidėjai buvo lyderiai prieš 30–50 metų, esu tikras, kad jie būtų lyderiais ir dabartinėse komandose. Dabar žaidėjų fizinės galimybės išaugo ir geras fizinis pasiruošimas yra vos ne pusė sėkmės. Tokio nugalėtojų mentaliteto, kaip turėjo Jordanas, dabar niekas neturi. Niekas nemoka taip rungtyniauti paskutinėmis sekundėmis, kaip tai darė Jordanas.

1992 metais „Dream team“ atvažiavo į Barseloną, kai nebebuvo SSRS, Jugoslavijos. Jeigu būtų buvusi galimybė 1988 metų rinktinę surinkti 1992 metais, ar būtų šansas pasipriešinti tai „Svajonių komandai“?

V. Gomelskis: Aš buvau Barselonoje, ir tai buvo pirmoji mano olimpiada esant žurnalistu. Aš iki tol nesirgau už „Dream team“, bet jie mane užkrėtė. Manau, kad ideali krepšinio komanda yra ne vien pavardės ir žaidėjai. Tai tarpusavio santykiai. Jie mylėjo vienas kitą ir aikštelėje, ir už jos ribų. Nuostabu būdavo žiūrėti, kai Jordanas atsidurdavo savo mėgstamame taške, kai visuomet atakuoja krepšį, bet atiduoda kamuolį po krepšiu atsidengusiam Barkley. Larry Birdas gaudavo kamuolį laisvas ties tritaškiu ir galėjo mesti bei pataikyti, tačiau jis suklaidindavo varžovą ir atiduodavo kamuolį po krepšiu vidurio puolėjui.

Buvo toks gražus žaidimas, kad nesirgti už tą komandą buvo tiesiog neįmanoma. Tai buvo tokia komanda, kuri žaidė ne tik dėl pergalės, bet ir dėl žiūrovų. Nemanau, kad 1988 metų rinktinė būtų turėjusi kažkokius šansus kovoti su „Dream team“. Ne todėl, kad meistriškumas buvo didelis, bet buvo skirtinga koncepcija. Galbūt Gomelskis būtų kažką sugalvojęs, nes buvo genealus treneris, bet trūko tokių kūrėjų, kurie buvo amerikiečių gretose. Tų metų rinktinė buvo neįtikėtinai aukšto lygio lengvumas, meistriškumas ir žaidimo grožis.