События

Šiandien Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti Lietuvos krepšinio rinktinės pergalei 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse skirtas filmas „Kita svajonių komanda“. Jungtinėse Amerikos Valstijose išeivių iš Lietuvos šeimoje gimęs filmo režisierius Marius Markevičius šiame filme ne tik apžvelgia olimpinius bronzos medalius iškovojusios krepšinio komandos žygį.

Istorijos pamokos

Filmo premjeros išvakarėse su žurnalistais susitikęs M.Markevičius teigė, kad labai džiaugėsi, kai Seule Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius kartu su Sovietų Sąjungos rinktine iškovojo auksą. „Mano draugai amerikiečiai nesuprato, kodėl džiaugiuosi jų pergale. Jiems atrodė, kad jei vilki raudonus Sovietų Sąjungos marškinėlius, esi priešas - rusas. Man tuo metu buvo 12 metų, mokykloje visiems aiškinau, kad tai lietuviai, o ne rusai, bet vargu ar mane kas nors suprato. Nuo tada manęs nepaliko mintis, kad aš turiu šviesti vakariečius apie Lietuvą“,- sakė M.Markevičius.

Los Andžele gimusio režisieriaus filme pasakojama ne tik apie Barselonos olimpines žaidynes ir krepšinį. „Kita svajonių komanda“ pateikia ir trumpą Lietuvos istorijos paveikslą. „Jūs visi tą istoriją - Lietuvos okupacija, trėmimai, gyvenimas sovietinėje sistemoje ir išsivadavimas iš jos - puikiai žinote, bet Vakaruose iki šiol apie tai yra mažai žinoma. Norėjau parodyti per krepšinio prizmę, kaip lietuviai kovojo su okupaciniu sovietų režimu, kokius išbandymus patyrė geriausi mūsų šalies krepšininkai žaisdami savo komandose ir SSRS rinktinėje“, - aiškino filmo režisierius.

Filmo „Kita svajonių komanda“ premjera įvyko šių metų žiemą elitiniame Jutos valstijoje vykusiame „Sundance“ kino festivalyje, kuriame jis sulaukė užsienio žiniasklaidos dėmesio bei itin palankių kino kritikų vertinimų. Oficiali filmo premjera Lietuvoje įvyko jau vakar, o šiandien jis pradedamas rodyti visuose kino teatruose. JAV kino teatruose premjera įvyks rugsėjo 28 dieną.

Seulo komanda

Kol Barselonoje olimpinę bronzą iškovoję Lietuvos krepšininkai ruošėsi oficialiai filmo premjerai, Vilniuje įvyko taip pat su Lietuvos krepšinio istorija glaudžiai susijusiam įvykiui skirtas renginys. Tarptautinio žurnalistų forumo „A3“ surengtame ir Sovietų Sąjungos krepšinio rinktinės pergalei 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse skirtame renginyje dalyvavo čempionų rinktinės nariai Sergejus Tarakanovas ir Šarūnas Marčiulionis bei tos rinktinės vyriausiojo trenerio Aleksandro Gomelskio sūnus krepšinio komentatorius ir žurnalistas Vladimiras.

„Mus suvienijo pergalė Seule. Jei jos nebūtų, tai nebūtų ir šių susitikimų, bendravimo“, - teigė Seulo ir Barselonos olimpinėse žaidynėse dalyvavęs Š.Marčiulionis.

Prieš kelis dešimtmečius neoficialaus Lietuvoje bene labiausiai nemėgstamų krepšininkų sąrašo viršūnėje buvęs S.Tarakanovas pateikė asmeninį Seulo rinktinės vertinimą. „Turiu pasakyti, kad tikrai ne viskas ir ne visada buvo taip gera ir gražu kaip dabar, - prisiminė Seulo olimpinis čempionas. - Žinau, kad 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje manęs Lietuvoje, o ypač Kaune, nemėgo. Bet aš tuo net ir didžiuojuosi. Manau, tai rodo, kad nebuvau pats blogiausias krepšininkas. Žaidžiau Maskvos CSKA ekipoje, o 1983-1988 metais dėl čempionų titulo nuolat kovojome su Kauno „Žalgiriu“. Aš kiekvienose rungtynėse žaidžiau tik dėl pergalės, o „Žalgiryje“ irgi buvo krepšininkai, nemėgstantys pralaimėti, tad nenuostabu, kad rungtynėse neišvengiamai kildavo konfliktų. Bet tai nereiškia, kad mes buvome priešai iki kaulų smegenų. Seule žaidusioje rinktinėje nebuvo jokio pasidalijimo į lietuvius ar rusus. Mes visi turėjome vieną tikslą - iškovoti olimpinį auksą. Ir kiekvienas rinktinės narys - ir lietuvis, ir rusas - prisidėjo prie to, kad tas tikslas būtų pasiektas“.

„Prisipažinsiu, kad iki šiol net nesusimąsčiau, kaip Lietuvoje yra vertinama pergalė Seulo olimpinėse žaidynėse - ar manoma, kad ją iškovojo visi to meto rinktinėje žaidę krepšininkai, o gal yra įsitikinimas, kad Lietuvą okupavę rusai pavogė dalį lietuvių pergalės, - samprotavo V.Gomelskis. - Aš manau, kad tos 1988 m. rinktinės sėkmės priežastis ir buvo jos įvairovė. Juk tada komandoje žaidė įvairių šalių atstovai - lietuviai, latvis, estas, ukrainiečiai, kazachai ir rusai. Jie negalvojo apie tai, kieno dalis pergalėje yra didesnė, nes visi siekė tos pačios pergalės“.

Pasak jo, tai yra ir didelis rinktinės vyriausiojo trenerio A.Gomelskio nuopelnas. „Jūs tikriausiai menkai pažįstate mano tėtį, - pareiškė V.Gomelskis. - Jam neegzistavo krepšininkų tautybės, šalys ar dar kas nors. Komandoje buvo keturi lietuviai ir tik du rusai. Mano tėtis kūrė komandą, o ne vykdė kieno nors politinę valią. Be abejo, bene svarbiausiu jo argumentu, įkvėpusiu visus krepšininkus kovai, buvo pažadas, kad laimėjus olimpines žaidynes visi galės išvykti žaisti į užsienio šalių krepšinio klubus“.

Legendinių kovų aidai

Bendrame Lietuvos krepšinio istorijos kontekste legendiniai „Žalgirio“ ir CSKA mūšiai SSRS krepšinio čempionatų superfinaluose iki šiol kelia milžinišką susidomėjimą. Filme „Kita svajonių komanda“ tos kovos parodomos kaip lietuvių pasipriešinimas sovietinei okupacijai. „Tai buvo ne tik krepšinis, tai buvo ir mūsų bendra kova“, - šiai minčiai pritarė ir Š.Marčiulionis.

Tačiau S.Tarakanovo ir V.Gomelskio teigimu, patys krepšininkai tuometines krepšinio kovas vertino kitaip. „CSKA komandoje mes visi formaliai buvome Raudonosios Armijos karininkai, bet tik formaliai, man asmeniškai neteko net dėvėti karininko uniformos. Aišku, kad pas mus nebuvo ir jokios tautinės potekstės. CSKA gretose žaidė įvairių tautybių krepšininkai, jie dažnai keisdavosi. O štai „Žalgiris“ buvo kitoks. Ten žaidė tik lietuviai, tad neabejoju, kad jie žaisdami prieš mus jautė papildomą motyvaciją, patriotinius jausmus. O mus komandoje motyvavo kitokios - materialinės sąlygos, galimybė žaisti su geriausiais šalies krepšininkais, rinktinės nariais. Ne paslaptis, kad CSKA ekipoje mes gaudavome didesnį nei kitose komandose ar net rinktinėje atlyginimą. Pavyzdžiui, 1988 m. rinktinėje mes gaudavome po 300 rublių, o CSKA mokėjo 600 rublių per mėnesį atlyginimą. Bet tai buvo ir mūsų trūkumas, nes komandoje atsirasdavo krepšininkų, kurie žaisdavo ne dėl pergalių, o dėl pinigų. Tikriausiai aš buvau vienintelis CSKA krepšininkas, kuris taip stipriai išgyvendavo dėl pralaimėjimų „Žalgiriui“. Bet ne dėl to, kad jie lietuviai, o aš rusas - tiesiog tokia mano prigimtis, aš labai nemėgstu pralaimėti. Gal todėl manęs Kaune taip ir nekentė,“ - kalbėjo 54 metų S.Tarakanovas.

„Aš CSKA ekipoje debiutavau 1972 metais, tuo pat metu „Žalgiryje“ pradėjo žaisti Sergejus Jovaiša. Mes buvome ir esame geri draugai, ne kartą po rungtynių jis svečiuodavosi pas mane Maskvoje, aš lankydavausi jo namuose Kaune. Mes niekada nekonfliktavome dėl tautybės ar politikos. Taip, aš puikiai suprasdavau, kad žaisdamas „Žalgiryje“ Sergejus kartu žaidžia ir už Lietuvą. Savo ruožtu aš, žaisdamas CSKA, žaisdavau tik už komandą, - teigė V.Gomelskis. - Bet nemanau, kad „Žalgirio“ krepšininkai, žaisdami su CSKA, galvojo, kad tokiu būdu jie kovoja su rusais, okupantais, sovietinės armijos kariais. Jie juk puikiai žinojo, kad mes nesame karininkai, ne okupantai, o tokie patys krepšininkai, tik vilkintys kitos komandos marškinėlius. Gal Lietuvos krepšinio mėgėjams, sirgaliams atrodė kitaip, bet tik todėl, kad jie nežinojo tos vidinės mūsų krepšinio virtuvės“.