События

Pagal jo knygas pastatyti serialai „Turiu garbės„, „Savas – svetimas“, „Rusiškas vertimas„, o kriminalinių serialų hitu tapo filmas „Peterburgo banditai“.

„Peterburgo banditų" herojaus – žurnalisto Andrejaus Obnorskio (Seriogino) – paveikslą populiarus rusų žurnalistas ir rašytojas Andrejus Konstantinovas kūrė remdamasis savo patirtimi.

Asmeninė paties A. Konstantinovo patirtis irgi įspūdinga: arabų kraštų studijos Sankt Peterburgo universitete ir septynerius metus trukusi karinė tarnyba Artimųjų Rytų šalyse, straipsniai laikraštyje „Smena“ kriminalinėmis temomis ir išskirtiniai interviu su banditais, daugiau kaip 40 dokumentinių knygų ir kriminalinių romanų, stulbinami honorarai ir netikėtai užgriuvęs populiarumas.

49 metų A. Konstantinovo interviu – apie jo sėkmės formulę.

– Jūs – žurnalistas iki kaulų smegenų. Kaip nutiko, kad tapote rašytoju?

– Aš nelaikau savęs rašytoju. Aš – žurnalistas. Knygas rašau laisvu nuo darbo metu. Rašiau todėl, kad man tai paprasčiausiai patinka. Netgi ne visai tai buvo mano pasirinkimas. Taip nutiko, kad mane stumtelėjo.

– Kas stumtelėjo?

– Juokinga istorija – mano pirmoji knyga „Nusikalstamas Rusijos pasaulis„ išėjo ne rusų kalba, o švedų. Dirbau žurnalistu laikraštyje „Smena“, rašiau kriminalinėmis temomis. Tai buvo prieš 20 metų. Iš Švedijos atvažiavo Malcolmas Dixselius – žinomas švedų televizijos žurnalistas. Jie suko filmą „Rusų mafija" ir jiems reikėjo pagalbininko – prodiuserio iš rusų pusės. Jie pakvietė mane. Filmas su dideliu pasisekimu buvo parodytas Vakarų Europoje.

Tada švedų leidėjai pasiūlė Malcolmui parašyti knygą. Jis mane pakvietė bendradarbiauti. Mes išvažiavome į Švediją ir apie mėnesį dirbome kartu. Jis puikiai kalba rusiškai, todėl mums buvo lengva bendrauti – tardavomės rusiškai, o jis viską iš karto užrašydavo švediškai. Paskui Rusijoje knygą vertė į rusų kalbą. Vertimas – nelabai geras, nelabai literatūrinis. Užtat kilo didelis susidomėjimas ta tema – knygos tiražas buvo didžiulis.

Sankt Peterburgo leidėjai man ėmė siūlyti – gal dar ką nors parašysi. Taip aš pradėjau rašyti dokumentinę knygą „Peterburgo banditai". Nuo tada tas rašymas tęsiasi – parašiau per 40 knygų. Bendras jų tiražas per tuos 20 metų – daugiau kaip 20 mln. egzempliorių.

– Knygoje svarbiausia – istorija. Istorija yra – ir knyga yra. Istorijos nėra – ir knygos nėra. Kaip manote?

– Sutinku. Mano knygų istorijos – iš policininkų darbo ir gyvenimo.

– Kiek laiko atima knygos rašymas? Pirmiausia turbūt, kaip sako žurnalistai, renkatės medžiagą, paskui pasidarote apmatus, o tada sėdatės rašyti?

– Visaip būna. Naujausią knygą „Jeigu kas nors mane girdi" rašiau dvejus metus. Bet ji labai sunki, labai sudėtinga, ne iš karto supratau, kaip sudėlioti jos kompoziciją. Ta knyga – apie karinius vertėjus, apie baisius 1985 m. įvykius karinėje tvirtovėje Pakistano ir Afganistano pasienyje.

Paprastai viską darau greitai, iš anksto žinau, kaip kas bus, – galvoje viskas jau būna susidėlioję, tad aš tik užrašau. Dirbu be juodraščių, tačiau rašau ranka, ne kompiuteriu. Aš apskritai nesinaudoju kompiuteriu.

Knygą parašau vidutiniškai per 45 dienas. Norėdamas rašyti, turiu būtinai kur nors išvažiuoti. Taigi imu 10 dienų atostogų ir važiuoju, pavyzdžiui, į Kiprą. Arba į Maldyvus, Graikiją – tai mano mėgstamos vietos. Ten gera jūra.

Kipre įsikuriu viešbutyje „Le Meridien", kur man labai patinka. Rytą išsimaudau, tada – pusryčiai, dar kartą išsimaudau ir sėdu dirbti. Dirbu iki 17–18 val. Po to – į sporto salę, į jūrą ir vakarienės. Tokia dienotvarkė būna visas 10 dienų. Taip parašau nemenką knygos dalį. Po mėnesio vėl leidžiuosi į tokią kelionę.

– Kiek vienai knygai parašyti reikia tokių komandiruočių?

– Maždaug keturių. Jei per metus išeina keturios knygos, kurias rašau tiktai aš vienas, vadinasi, buvo apie 16 tokių kelionių

– Knygos rašymo išlaidos (turiu omenyje tas komandiruotes) pačiam rašytojui kainuoja didelius pinigus?

– Taip. Bet gana dideli mano honorarai už tas knygas. Vis dėlto pagrindiniai honorarai – ne už knygas, o už autorines jų ekranizavimo teises. Beveik visų mano knygų autorinės teisės Rusijoje parduotos. Pagal jas nufilmuota 13 ar 14 serialų ir toliau filmuojama. Už tai kur kas didesni honorarai nei už knygas.

– Koks jūsų, pavyzdžiui, honoraras už knygą ir koks už ekranizacijai parduotas autorines teises?

– Už knygą moka avansą, o paskui – nuo parduoto tiražo. Dėl tiražo – problemos. Tik išeina knyga, o po dviejų dienų piratai ją jau įdeda internete. Už tai pinigų negausi. Avansas už knygą, nelygu, koks leidėjas, būna apie 15 tūkst. JAV dolerių (apie 39,6 tūkst. litų). O autorinės teisės ekranizacijai gali būti 10 kartų brangesnės. Vadinasi, kai perka teises ekranizacijai, gali sumokėti 150 tūkst. dolerių (396 tūkst. litų).

– Bet kai rašote knygą, turbūt apie honorarą negalvojate?

– Negalvoju. Esu dar ir žiniasklaidos holdingo „Žurnalistinių tyrimų agentūra" vienas savininkų. Dėl to aš – netipiškas autorius Rusijoje. Tipiškas rašytojas gyvena tiktai iš honorarų, kuriuos gauna už knygas. O aš dar vaikštau į darbą, ir tas darbas duoda gana didelio pelno.

– Tada, kaip jūs galite imti atostogų keturis kartus per metus, kažkur važiuoti, jei turite darbą? Kaip viršininkas naudojatės savo padėtimi?

– Ne, savo padėtimi aš nesinaudoju. Jei reikalai klostosi taip, kad būtinas ir mano dalyvavimas juos tvarkant, niekada neišvažiuosiu. O jei viskas klostosi kitaip, palieku savo draugą. Mes esame keturi to holdingo savininkai. Aš – pagrindinis, o jie trys – mano pavaduotojai. Ir dar – mes visi keturi draugai. Seni draugai jau 20 metų.

– Argi šiais laikais dar būna draugų, kai sukasi dideli pinigai? Nesusipykote nei dėl šlamančiųjų, nei dėl moterų?

– Ne. Su vienu jų mokiausi dar universitete, vienoje grupėje. Esame pažįstami 33 metus. Su kitu pradėjome drauge dirbti žurnalistikoje 1991 m. – taigi esame pažįstami 22 metus. Ir tiktai trečiąjį pažįstu mažiausiai už kitus, apie 17 metų. Ir visą laiką gyvenome labai draugiškai. Jeigu iš tikrųjų mes pyktumėmės, išsivaikščiotume kas sau, tada nieko nebūtų. Mūsų sėkmės receptas – mūsų žmogiški santykiai. Mes turėjome daug galimybių susipykti, bet taip neįvyko.

Žinote, mes save laikome daugiau žurnalistais nei verslininkais. Ir stengėmės mažiau galvoti apie pinigus, o daugiau – apie tai, kaip sukurti tą savo holdingą. Ir mes jį įkūrėme prieš 17 metų.

– Sankt Peterburgo universitete baigėte Rytų fakultetą, įgijote arabų kraštų istoriko kvalifikaciją. Septynerius metus Gynybos ministerijos sistemoje dirbote vertėju Artimųjų Rytų šalyse. Turbūt kūryboje pravertė ir ta patirtis?

– Tai buvo dar Sovietų Sąjungos laikais. Aš buvau karinis vertėjas – dirbau Pietų Jemene, gavau ten leitenanto laipsnį. Paskui grįžau, nes reikėjo baigti penktą Peterburgo universiteto kursą. Bet mane vėl pašaukė į armiją – dvejus metus praleidau Krasnodare, specialiųjų mokymų centre. Paskui trejus metus tarnavau Libijoje, Afrikoje. Taip pat buvau vertėjas iš arabų kalbos. Viskas taip susiklostė. Ilgiau likti tarnauti armijoje nenorėjau.

1991 m. iš jos pasitraukiau, atėjau dirbti žurnalistu į Leningrado laikraštį „Smena". Tada, kai prasidėjo tie baisūs banditizmo laikai. Ten ir įkūriau kriminalistikos skyrių. Supratau, kad čia – daugybė įdomių temų.

Vieną romaną – „Žurnalistas" – paskyriau kariniams vertėjams. Daugeliu požiūrių tai – autobiografinis romanas. Pagal jį susuktas populiarus serialas.

– Rašytoju tapote dėl žurnalistinio darbo?

– Žinoma. Sakyčiau taip: aš likau žurnalistas, o rašytojo darbas – hobis.

– Reikiamu laiku atsiradote reikiamoje vietoje ir pastvėrėte populiarią temą?

– Tai ir buvo vienas sėkmės elementų. Be to, viską, ką dariau, dariau iš širdies. Toje srityje aš buvau vienas pirmųjų. Tuo metu žmonės tiesiog jautė tokių temų alkį, – juk Sovietų Sąjungoje „nebuvo" nusikaltimų, banditų, prostitucijos.

– Ar sunku buvo tartis su banditais dėl interviu?

– Kai grįžau iš Libijos, Piteryje jau buvo prasidėję banditizmo laikai. Daugelis tų, kuriuos pažinojau kaip normalius vaikinus, tapo banditais. Tačiau drauge su jais galėjome kavos išgerti, pasikalbėti. Jie sakė: „Ateik pas mus.„ „Ne“, – atsakydavau.

Niekada su jais neturėjau kažkokių problemų – daugelį pažinojau. Kai mokiausi universitete, kai kurie jų taip pat ten mokėsi. Tada sportavau – buvau universiteto dziudo rinktinėje. Daugelis sportininkų tais laikais taip pat pasuko į banditizmą.

Rusijos organizuoti nusikaltėliai tuo ir skyrėsi, pavyzdžiui, nuo Italijos mafijos, – ten retenybė buvo žmonės su aukštuoju mokslu. Tarp mūsų organizuotų nusikaltėlių buvo labai daug žmonių su aukštuoju mokslu. Kai kurie buvo net mokslų kandidatai.

– Rašyti tokiomis temomis tada buvo pavojinga – visoje Rusijoje vyko mafijos tarpusavio karai. Ar nebijodavote?

– Tada mieste visiems buvo pavojinga, ne tik man. Interviu su banditais buvo didžiulė retenybė. Interviu jie duodavo retai – sutikdavo paprasčiausiai pasikalbėti. Tada ką nors sužinai, panaudoji straipsniuose.

Dariau interviu su pagrindiniu Sankt Peterburgo banditu, Tambovo nusikaltėlių grupuotės lyderiu. Dabar jis sėdi kalėjime. Tos grupuotės nėra, o buvo ji galinga. Duoti interviu jis sutiko ne iš karto. O paskui buvo ištisa procedūra: jis prieštaravo, kad būtų įjungtas diktofonas, todėl viską turėjau užrašinėti ranka. Paskui tekstą atspausdinau – jis paėmė vieną egzempliorių, ant kiekvieno lapo turėjau pasirašyti. Man liko kitas egzempliorius, ten pasirašė jis. Jis kažkodėl nepasitikėjo, manė, kad galiu ką nors pakeisti. Paskui tas interviu buvo įtrauktas į storą dokumentinę knygą.

Vienas sutiko duoti interviu, kadangi merdėjo kalėjimo ligoninėje nuo plaučių vėžio. Jis jau buvo senas – norėjo išpasakoti savo gyvenimą. Įdomus jo likimas. Jo tėvą, kaip liaudies priešą, Stalino laikais sušaudė, motina papuolė į kalėjimą, o jį paėmė į vaikų namus. Taip vaikinas iš padorios šeimos tapo profesionaliu nusikaltėliu.

Buvo ir kitokių dalykų – su holdingo vaikinais pirma nei policija sučiupome samdomą žudiką. Jis dalyvavo deputato Viktoro Novosiolovo žudynėse. Padarėme su juo interviu, paskui jį perdavėme policijai.

– Ar jūsų žmona aktorė Natalija Kruglova vaidina jūsų romanų ekranizacijose?

– Kai kuriose. Šiuo metu per 1-ąjį Rusijos televizijos kanalą rodomas serialas apie policininkus pagal mano knygą, ji ten vaidina vieną pagrindinių vaidmenų. O patį pagrindinį atlieka lietuvių kilmės aktorius Sergejus Puskepalis. Jis tapo labai žinomas, kai nusifilmavo juostoje „Kaip aš praleidau šią vasarą". Už pagrindinį vaidmenį tame filme Berlyno kino festivalyje jis laimėjo Sidabrinį lokį. Dabar jis – žvaigždė. Gyvena Jaroslavlyje, yra vyriausiasis dramos teatro režisierius.

Mano žmona yra Sankt Peterburgo teatro „Na Vasiljevskom" aktorė. Turime du vaikus: sūnui – 11, dukrai – 10 metų.

– Ar Sankt Peterburgo gatvėse žmonės jus atpažįsta, sveikinasi?

– Apgailestauju, bet taip. Būna nelabai patogu kavinėse, restoranuose – jauti į tave įremtus žvilgsnius, kuždesį: „Pažiūrėk...„ Pavyzdžiui, geri su bičiuliu kavą, prieina kažkoks žmogus ir sako: „Galima? Norėčiau užduoti jums klausimą.“

– Piteryje jūs populiaresnis už savo žmoną?

– Ne. Ją labai dažnai rodo per televizorių, mane – rečiau. Ją žmonės taip pat mėgsta užkalbinti. Atvažiuoja, pavyzdžiui, į degalinę, o ten klausia: „Ar jus vakar rodė per televizorių seriale?" Nueina į turgų, o ten vėl klausinėja. Ji turi net savo gerbėjų klubą internete tokiose netikėtose vietose kaip Čeliabinskas. Čeliabinske ji nėra net buvusi.

– Kokių turite pomėgių?

– Labai mėgstu skaityti. Labai mėgstu žiūrėti serialus. Bet ne rusiškus – rusiški serialai man nelabai patinka. Dabar labai geri amerikiečių, danų, švedų serialai. Dabar gerų serialų daugiau nei gero kino. Jie įdomesni už tai, ką daro Holivudas. Dar mėgstu klube žaisti biliardą. Užtat nemėgstu ekstremalių sporto šakų – man užtenka adrenalino gyvenime.

Plunksnos taikiklyje – tyrimai

Nuo 1998 m. vasario A.Konstantinovas vadovauja paties įkurtam žiniasklaidos holdingui „Žurnalistinių tyrimų agentūra„ – yra jo generalinis direktorius ir vyriausiasis redaktorius. Holdingas leidžia savaitraščius „Vaš tainyj sovetnik“, „MK v Pitere„, žurnalą “Gorod 812„, internetinį laikraštį „Fontanka.ru“ ir „47 Novostej iz Leningradskoj oblasti".

Nuo 1993 m. pradėtos leisti jo dokumentikos knygos ir kriminaliniai romanai. Jų sukurta per 40, o bendras tiražas – daugiau kaip 20 mln. egzempliorių. Romanai „Advokatas„ ir vAdvokatas 2“ išversti į lietuvių kalbą.

Sankt Peterburgo universiteto Žurnalistikos fakultete A. Konstantinovas dėsto specialų kursą „Žurnalistinio tyrimo metodika ir praktika".