События

"1988 metais laimėjome Seulo olimpiadą, ir dar iki šiol duodu interviu. Jei nebūtume laimėję, žurnalistai mūsų nekalbintų", - išskirtiniame interviu populiarumo paslaptį LŽ atskleidė vienas auksinės SSRS krepšinio rinktinės žaidėjų Sergejus Tarakanovas.

Prieš dvidešimt ketverius metus Aleksandro Gomelskio vadovaujama SSRS rinktinė pusfinalyje sensacingai (82:76) nugalėjo JAV rinktinę, o finale (76:63) - Jugoslavijos komandą. Aukso medalius namo parsivežė kelių valstybių atstovai, tuo metu žaidę SSRS rinktinėje. Tarp jų buvo ir keturi lietuviai - Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis ir Valdemaras Chomičius.

"Smagu, kad visa tai buvo, - džiaugėsi 54 metų S.Tarakanovas. - To iš mūsų niekas neatims. Turėjau daug titulų - ir Europos, ir pasaulio, ir Sąjungos čempiono, tačiau olimpinio čempiono vardo jau niekas iš manęs neatims."

Gražiausi S.Tarakanovo metai praėjo vilkint Maskvos CSKA marškinėlius. Su šiuo klubu jis septynis kartus laimėjo SSRS čempionatą. Ne vieną svarbią pergalę krepšininkas iškovojo ir su SSRS rinktine, kuriai paaukojo vienuolika metų: laimėti trys Europos čempionatai, sykį - planetos pirmenybės, o 1988 metais Seule SSRS krepšinio rinktinė tapo olimpine čempione.
Apie šią rinktinę iki šiol sklando legendos. Kiekvienas jos narys turi ką pasakyti. "Tada mes vienas kito nemylėjome. Bendravome sukandę dantis, nedaug trūkdavo iki muštynių. Bet dėl pergalės mokėjome praryti savo pyktį ir aikštelėje buvome komanda", - taip prieš kelerius metus auksinius laikus Seulo olimpinėse žaidynėse prisiminė Š.Marčiulionis. "Mūsų rinktinę sudarė skirtingų tautybių žaidėjai, tačiau buvome kaip šeima. Siekėme vieno tikslo - nugalėti", - pritarė buvusios rinktinės kapitonas V.Chomičius.

"Rinktinėje nebuvo draugiškų santykių, - LŽ pasakojo S.Tarakanovas. - Tada buvo kita sistema, mus specialiai pjudė dėl konkurencijos. Nepaisant visko, tai reikia branginti. Juk ne kiekvienas galėjo tai patirti."

S.Tarakanovas Vilniuje viešėjo tarptautinio žurnalistų klubo "Format A3" surengtame susitikime, skirtame 1988 metų įvykiui - SSRS krepšinio rinktinės pergalei Seulo olimpiadoje. Šio renginio išvakarėse buvęs krepšininkas drauge su tų laikų SSRS rinktinės trenerio A.Gomelskio sūnumi, krepšinio žurnalistu ir komentatoriumi Vladimiru Gomelskiu dairėsi po sostinės senamiestį. Praleidęs gerą valandą gryname ore, pasimėgavęs saulėtu Vilniumi Sergejus. Tarakanovas sėdo pabendrauti su LŽ korespondentu.

Tapo tikru tėčiu

- Kartą esate sakęs: viskas, ką turite gyvenime ir ko neturite, - tik per krepšinį. Tad ką gi turite ir ko neturite?

- Pirmiausia, tai ne mano žodžiai. Jei neklystu, taip yra sakęs Stanislavas Jeriominas. Man labai patiko jo žodžiai, jie idealiai atitinka mano gyvenimą.

Ką turiu? Turiu daug prisiminimų, įspūdžių, draugų. Per krepšinį esu materialiai apsirūpinęs, nors tais laikais daug pinigų neužsidirbau. Tačiau baigus karjerą užsidirbti pinigų iš verslo buvo lengviau, nes pavardė buvo žinoma.

Ko neturiu? Geležinės sveikatos. Turiu problemų dėl nugaros, kelių ir panašiai. Niekada neturėjau laiko poilsiui, nebuvo kada rūpintis šeima, auklėti vaikus. Keliaudamas po pasaulį neturėjau laiko pažinti lankomas šalis. Dabar bandau tai kompensuoti - su valstybėmis susipažįstu ne pro autobuso langą, o taip, kaip noriu. Stengiuosi kuo daugiau sužinoti apie lankomas vietas. Neturėjau kada mokytis, o ir jėgų tam nebuvo. Krepšinis kaip ir visur kitur - viena duodą, kita atima.

- Dabar turite pakankamai laiko kompensuoti viską, kas prarasta?

- Pastaruosius kelerius metus turiu daug laiko. Jo skiriu ne tik pažintinėms kelionėms, bet ir šeimai. O šeima didelė - net keturios dukros (Jekaterinai 30 metų, Sarai 28-eri, Aleksandrai 20, Nikai - dveji - red.).

- Esate ir jaunas tėtis!

- Nina - antros santuokos vaisius. Viskas taip susidėliojo. Dabar visąlaik būnu su šeima, visur keliaujame kartu. Smagu matyti, kaip ji auga mano akyse, juk beveik nemačiau, kaip užaugo pirmos dvi dukros.

- Vadinasi, pagaliau nuoširdžiai atliekate ir tėčio pareigas?

- Niekada jų ir nevengiau. Bet jei savaitėmis manęs nebūdavo namie, kaip galėjau joms skirti dėmesio? Dabar namie esu kasdien. Viskas jau kitaip.

Juodas periodas

- Karjerą baigėte rungtyniaudamas Vokietijoje, Štutgarto komandoje, ir viename Belgijos klube. Lietuvoje dabar populiaru krepšininkams karjerą baigti savo klubuose, kuriuose pradėjo karjerą. Jums tokių minčių nekilo?

- To nenorėjau. Juk į užsienį žaisti išvykau 1990 metais. Laikas buvo nelengvas, ne taip kaip dabar. Į užsienį vykau užsidirbti pinigų. Atsisveikinau su CSKA žaidėjais ir iškeliavau. Nežinojau, kiek truks mano karjera svetur. Maniau, bent trejus metus pažaisiu. O karjerą baigiau 1992-aisiais.

Užsienyje nebuvo taip paprasta. Vokietijoje, vos man atvykus į Štutgarto komandą, iškart trūko kelio raiščiai. Trauma rimta - po jos taip ir neatsigavau. O vėliau dar vieną traumą patyriau... Tai buvo juodas mano gyvenimo periodas.

Auksinės pergalės

- Geriausi metai praėjo žaidžiant CSKA?

- Taip. Vienuolika metų praleidau šioje komandoje. Europos taurių turnyruose mums nesisekė tapti stipriausiais, tačiau SSRS čempionate skynėme laurus - laimėjau septynis aukso medalius. O įsimintiniausios pergalės pasiektos atstovaujant SSRS rinktinei. Be abejo, didžiausias laimėjimas - Seulo olimpiados aukso medaliai. Tokiai valstybei kaip SSRS ši auksinė krepšinio ekipa buvo sava "Svajonių komanda". Pasauliui, be abejo, - ne. Tačiau kad ir ką kalbėtų krepšinio gerbėjai, "Svajonių komanda" buvo ir yra viena - 1992-ųjų JAV rinktinė. 1988-aisiais mūsų komanda buvo stipri. Tačiau manau, kad stipresnė buvo 1984 metais suburta SSRS rinktinė. Gaila, jog nedalyvavome Los Andželo olimpiadoje. Bet laimėjome Seulo žaidynes, ir dabar dar iki šiol duodu interviu. Jei nebūtume laimėję olimpiados, žurnalistai mūsų nekalbintų.

A.Gomelskio politika

- Pergalė Seulo olimpiadoje suvienijo tų metų SSRS krepšinio rinktinę?

- Šis laimėjimas kolektyvą sucementavo. 1988 metų olimpiadoje krepšinio rinktinei atstovavo estas Tiitas Sokkas, latvis Igoris Migliniekas, Valerijus Tichonenka iš Kazachstano, ukrainiečiai Aleksandras Belostenas, Valerijus Goborovas ir Aleksandras Volkovas, rusas Viktoras Pankraškinas ir aš bei keturi lietuviai - A.Sabonis, V.Chomičius, Š.Marčiulionis ir R.Kurtinaitis.

Kolektyvas internacionalinis, todėl santykiai tarp žaidėjų kartais būdavo itin sudėtingi. Nedaug trūkdavo iki konfliktų. Juk krepšinis - kontaktinė sporto šaka, todėl nori nenori aikštelėje kildavo incidentų. O rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis net specialiai išprovokuodavo konfliktus, kad išlaikytų konkurencinę kovą.
Manau, pergalė Seule mus paskatino tapti draugais, privertė vertinti tai, kas buvo.

- Kaip A.Gomelskis išprovokuodavo konfliktus?

- Jis turėjo savo politiką. Vienus žaidėjus pamalonindavo, kitus už tą patį bardavo. Vieniems suteikdavo daugiau laisvės, kitiems mažiau. O juk kiekvienas krepšininkas buvo ambicingas, norėjo įrodyti, ko yra vertas. Per treniruotę kuris nors žaidėjas netyčia, o gal ir tyčia, stipriau stumtelėdavo ar stuktelėdavo kolegą, ir prasidėdavo barniai.

Lietuviai jo nekentė

- Ar rusams nebuvo pikta, kad SSRS rinktinėje - net keturi lietuviai?

- Kodėl taip turėjo būti? Mums SSRS buvo viena valstybė. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje lietuvių nuotaikos tapo labiau nacionalistinės, separatistinės, bet visi juk žaidėme vienoje komandoje. Mes nesigrupavome: čia - lietuviai, o čia - rusai. Juk kartu keliaudavome, stovyklaudavome, kartu gyvendavome viešbučių kambariuose. Su krepšininkais praleidau daugiau laiko nei su savo žmona.

- Su kuriais rinktinės žaidėjais aikštelėje vienas kitą suprasdavote iš pusės lūpų?

- Kai atėjo A.Volkovas, su juo iškart vienas kitą atradome - ir rinktinėje, ir CSKA. Vienu metu su I.Miglinieku puikiai vienas kitą suprasdavome, taip pat ir su T.Sokku. Su A.Belostenu labai draugavome - net ir kambaryje kartu gyvenome. Labai patiko žaisti su Valdžiu Valteriu, kai jis buvo rinktinėje ir dar nesirgo žvaigždžių liga. Jis aikštelėje viską puikiai matydavo, perduodavo man, krašto puolėjui, kamuolį. Todėl mano žaidimas labai priklausė nuo kolegų, kurie perduodavo kamuolį.

- Su kuo jums tekdavo gyventi viename viešbučio kambaryje?

- Iš pradžių gyvendavau su A.Volkovu, paskui su A.Belostenu. Dar su V.Tichonenka apgyvendindavo. O lietuviai gyveno su lietuviais.

- Dėl taiklių tritaškių į "Žalgirio" krepšį Lietuvos krepšinio gerbėjams buvote tapęs didžiausiu priešu.

- Daug apie tai girdėjau. Didžiuojuosi, kad Lietuvoje manęs nemėgo ir net buvau gavęs dovaną, dedikuotą "Nemėgstamiausiam 80-ųjų krepšininkui Lietuvoje". Vadinasi, neblogas krepšininkas buvau.

Nusiteikdavo ir be trenerio

- Gal pamenate, ką A.Gomelskis žaidėjams sakė prieš Seulo olimpiados pusfinalio dvikovą su amerikiečiais?

- Man kažkodėl tai neįsiminė. Nes mes visada buvome nusiteikę kovingai. Niekas tavęs taip nenuteiks kaip pats. Be to, tai juk buvo olimpiada, ir tuo labiau - žaidėme su JAV rinktine. A.Gomelskio kalbas girdėjau šimtus kartų, gal todėl jų ir neužfiksavau. Juk rinktinėje sužaidžiau per 400 rungtynių. Prieš kiekvieną kovą susirinkimas, o trenerio žodžiai panašūs - reikia laimėti, už jūsų - visa šalis.

Kiekvienas krepšininkas savaip priimdavo A.Gomelskio žodžius. Ir kai su rinktinės žaidėjais dabar susitinkame, kiekvienas turi savą trenerio žodžių versiją.

V.Chomičius - pagrindinis "gangsteris"

- Šiais laikais už olimpinį medalį sportininkams skiriamos didžiulės piniginės premijos. Ar Seulo olimpiadą laimėję SSRS krepšininkai kiek nors praturtėjo?

- Tapome labai turtingi. Mums išmokėjo po 3000 JAV dolerių. Po olimpiados nežinojome, kur juos išleisti. Tai buvo dideli pinigai.

- Galbūt įgyvendinote slaptą svajonę ir ką nors nusipirkote?

- Mes visada ką nors pirkdavome. Juk visų sovietinių žmonių pagrindinis tikslas buvo ką nors nusipirkti užsienyje. Mes - ne išimtis. Pirkdavome, parveždavome, parduodavome.

- Niekam nebe paslaptis, jog tais laikais verslumo ir apsukrumo pavyzdys rinktinėje buvo V.Chomičius.

- Valdemaras buvo pagrindinis "gangsteris". Ypač buvo patogu apsipirkti Pietų Korėjoje. Ten prekės nebrangios, o mūsų krepšiai - galingi ir talpūs. Aišku, daug laiko vaikščioti po parduotuves neturėdavome.

"Žalgirio" sėkmės raktas

- SSRS čempionatą su CSKA laimėjote septynis kartus. Kuris sykis labiausiai įsiminė?

- Mes šešis kartus superfinaluose kovojome su "Žalgiriu". Pirmus tris kartus laimėjome, kitus - pralaimėjome. Būtent tie trys pirmieji čempionato aukso medaliai ir yra brangiausi. Nes tuomet pagaliau sulaukėme varžovo, su kuriuo superfinale iš tiesų vyko nuožmi rimta kova. O iki tol SSRS čempionais tapdavome labai lengvai.

- CSKA komandoje nesistebėdavote - iš kur čia toks išsišokėlis "Žalgiris" atsirado, kaip jis drįso sudrumsti galingojo CSKA ramybę?

- "Žalgiris" juk ne vienus metus žaidė SSRS aukščiausiojoje lygoje. Tik kai komandoje atsirado A.Sabonis, viskas pasikeitė. Nieko nauja nepasakysiu teigdamas, jog "Žalgirio" sėkmės raktas - didžio ir talentingo vidurio puolėjo A.Sabonio atėjimas į Kauno klubą. Kol jis nerungtyniavo, "Žalgirį" įveikdavome gana lengvai.

- Ketverius metus buvote CSKA kapitonas. Ar skiriasi dabartinių ir tų laikų kapitonų pareigos?

- Manau, kad nesiskiria. Kapitonas yra tiltelis tarp komandos ir trenerio. Kartais sakoma, kad kapitonas - tai treneris aikštelėje arba trenerio idėjų propaguotojas komandoje. Būna įvairiai, bet iš tiesų kapitonas yra žmogus, galintis komandai pasakyti tai, ko galbūt nesugebėtų ar neišdrįstų pasakyti treneris.

Kai esi niekam nereikalingas

- S.Jeriominas tapo treneriu. V.Chomičius ir R.Kurtinaitis taip pat save atrado šioje sferoje. O jūs negalvojote apie trenerio karjerą?

- Jei būtų pasiūlę dirbti treneriu man baigiant karjerą, nebūčiau atsisakęs. Bet manęs niekam nereikėjo. Tuo metu žaidžiau Belgijoje, buvau niekam neįdomus. Niekas man neskambino, nesiteiravo, kokia sveikata, ką apskritai veikiu. Buvau nereikalingas nei CSKA, nei SSRS krepšinio federacijai, nei Sporto komitetui, nei Olimpiniam komitetui. Tai buvo dešimtojo dešimtmečio pradžia. Mes tapome nereikalingi. Visi manė, kad esu užsienyje, kad plaukioju kaip inkstas taukuose. O aš du mėnesius sugipsuotas ligoninėje gulėjau. Rusijoje manęs niekas nelaukė. S.Jeriominas tuo metu CSKA treniravo negaudamas atlyginimo. Jei tuo laiku būčiau pradėjęs ką nors treniruoti, tuo keliu ir toliau būčiau ėjęs. O dabar trenerio darbas manęs visiškai nedomina.

- Bet į rinktinę grįžote kaip vadybininkas.

- Manau, kad krepšinyje dar šį tą suvokiu, organizacinių gabumų turiu, todėl tais metais savo darbą atlikau. Į Rusijos rinktinę amerikietį trenerį Davidą Blattą pakviečiau aš. Ir 2006 metais rinktinė laimėjo Europos čempionato atrankos turnyrą, o 2007-aisiais iškovojo Europos pirmenybių auksą. 2008 metų Pekino olimpiadoje pasirodėme nesėkmingai. Viena priežasčių - dėl traumos negalėjo padėti Viktoras Chriapa. Keliais taškais pralaimėjome lietuviams, kroatams. Visur pritrūko labai mažai, todėl komandos žaidimas buvo vertinamas nepatenkinamai.

Nemėgsta savo rungtynių

- Kaip vertinate Rusijos rinktinės pasirodymą Londono olimpiadoje?

- Puikiai. Juk Rusijos rinktinė iki šiol olimpiadose nebuvo laimėjusi medalio. Taip, medalius olimpinėse žaidynėse laimėjo SSRS, bet juk tai - penkiolikos valstybių sąjunga. Jei šiandien sudarytume 15 šalių rinktinę, ji būtų rimtas konkurentas JAV krepšininkams.

Bet dabartinis krepšinis kitoks, kitokie laikai, viskas kitaip. Aš nemėgstu žiūrėti tų laikų mūsų rungtynių, jos man nepatinka. Nepatinka, kaip mus, žaidėjus, išnaudojo, o juk krepšininkai buvo talentingi. Man nepatinka ir ankstesnis žaidimo stilius. Dabar krepšinis atletiškas. Ir pabandyk aikštelėje dabar neatlikti to, ką treneris nubraižė ant lentelės. O mes improvizuodavome - kamuolys į kairę, kamuolys į dešinę.

- Kaip matote tolesnį savo gyvenimą?

- Būsiu neoriginalus. Noriu užauginti jauniausią dukrelę. Kitos jau suaugusios. O Nika - dar visai mažytė. Noriu jai duoti tai, ko negalėjau pasiūlyti kitoms dukroms. Dar noriu naujos veiklos. Ir noriu semtis džiaugsmo iš gyvenimo. Labai mėgstu keliauti. O krepšinis iš mano kraujo niekur nedings. Tai jau visam gyvenimui.